DOROVĖ

Paprasčiausias ir labiausiai visuotinis dorovinis teiginys kviečia daryti kitam žmogui ar gyvai būtybei tai, ką pats norėtum, kad tau būtų daroma. Draudimas ragina nedaryti to, ko nenorėtum, kad tau būtų daroma. Doroviniai papro­ tiniai idealai sudaro tradicinės kultūros šerdį. Svarbiausias dorovinis reikalavimas - pagarba gyvybei, jos apsauga, iš čia išplaukia reikalavimas nežudyti. Kadangi supanti gamta buvo suvokiama esanti gyva, tad pagarba buvo skiriama visoms esminėms jos apraiškoms. Štai kodėl lietuviai gerbė žemę, vandenį, saulę, mėnulį, ugnį, duoną, medžius, paukščius, gyvūnus ir pan. Nuodėme laikomas toks poelgis, kuris griauna ar žeidžia šias nuostatas. Todėl nuodėmė yra teršti vandenį ( šaltinio ir kt.), ugnį ( židinio ir kt.), mušti, t.y. niokoti žemę, teršti duoną. Bitės ar gandro nužudymas buvo tokia pat nuodėmė, kaip ir žmogaus nužudymas. Kadangi išvengti gyvų būtybių - medžių, augalų, gyvūnų - žudymo sunku, nes tokia gamtos sąranga, reikia vadovautis protėvių patirtimi: daryti tai tik būtinybės verčiamiems. Senovėje kertamo medžio ar pjaunamo gyvulio būdavo atsiprašoma, tai pristabdydavo besaikį naikinimą ir vartojimą. Žmonių santykiuose ypač svarbi pagarba motinai, tėvui ir vyresniam žmogui. Dar Gedimino laiškuose pastebime, jog pagarba vyresniam žmogui yra kone svarbiausia dorovinė priedermė. Prievartos vengimas ir nekerštavimas - svarbus mūsų krašto žmonių bruožas. Tai gali paliudyti ir senieji lietuvių užkalbėjimai. Su įgėlusią gyvate buvo stengiamasi susitarti gražiuoju, bent jau nedaryti jai žalos. Pavyzdžiui, panašūs rusų užkalbėjimai yra grasinimų formos (TD, V, 1998, t. 9). Konservatyvioji lietuvių liaudies kultūra išlaikė labai įvairų žmonių bendravimo dorovinį pobūdį. Paminėtinos talkos - bendras darbas be užmokesčio; bičiulystė - bitininkavimas, paremtas doroviniais, bet ne ekonominiais ryšiais. Vaišingumas - svečio pamylėjimas ir pagerbimas. Palūkanų siekimas arba gyvenimas iš palūkanų mūsų kultūroje buvo visiškai svetimas ir net amoralus. Dorovingumą geriausiai nusako ne gero elgesio taisyklių ir bausmių už nuodėmes sąrašas, bet požiūrio į pasaulį, „pa­ saulio jausmo" turinys. Kitaip sakant, gyvenimą nulemia tai, kaip tu žvelgi į pasaulį - su pasitikėjimu, meile ar pesimis­ tiškai, beviltiškai. Mūsų protėvių pasaulėjautoje daug šviesaus ir ramaus jausmo. Folkloras išsaugojo ypatingą meilės pasau­ liui jauseną, apimančią žmogaus ir gamtos pasaulį. Manoma, jog visose mūsų liaudies dainose vyrauja meilė, jos motyvai ir simboliai. Liudvikas Rėza 1825 m. rašė: „Lietuvių liaudies dainos, kaip šis rinkinys rodo, daugiausia yra meilės. Jose apdainuojami meilės ir džiaugsmo jausmai, piešiama šeimos gyvenimo laimė ir paprasčiausiu būdu parodomi švelnūs šeimos narių ir giminių santykiai". Vinco Vyčino nuomone, ši lietuvių „meilės pasaulėjauta" yra baltiškosios tradicijos palikimas. Pasaulis taip pat geranoriškas žmogui. Saulė teikia žmogui šilumą ir šviesą, žemė duoda derlių, medžiai - vaisius ir pan. Atrodo, jog Gamta rūpinasi žmogaus gerove, nors neretai ji pasirodo ir grėsmingu pavidalu. Jonas Balys rašė, jog nėra duomenų tvirtinti, kad senovės lietuviai, prieš susidurdami su krikščionybe, būtų žinoję blo­gio dievus ar kokias piktas dvasias. Atrodo, kad tos pačios dievybės galėjo žmogui ir padėti, ir jam kenkti. Užtat jas reikėjo numaldyti ir sau palankiau nuteikti aukomis. 

Ištrauka paimta iš : Jonas Trinkūnas - Baltų Tikėjimas.Lietuvių pasaulėjauta,papročiai, apeigos, ženklai.