| Pagrindinis » Straipsniai » Mano straipsniai |
|
Versija, kad šeimų grupė su Rotšildų klanu priešakyje daro tiesioginę įtaką pasaulio rinkoms, vadinama „sąmokslo teorija“. Džordžo Entino, knygos „Sąmokslo teorijos ir konspiratyvus mentalitetas“ nuomone, sąmokslo teorija – tai „bandymas paaiškinti įvykį ar įvykių seką kaip sąmokslo, t.y. nedidelės, slapta dirbančios žmonių grupės veiksmų, skirtų sąmoninga valdymui ar vienų ar kitų istorinių įvykių sąmoningą nukreipimą atitinkama linkme, rezultatą“. Gaunasi, kad kalba eina apie kažkokią paslaptį ar konspiraciją.tačiau ir be jokių paslapčių akivaizdu, kad turtingiausi planetos žmonės turi daugiau galimybių negu bet kas kitas. „Sąmokslo teorija niekuo nepagrįsta. Viską aiškinti sąmokslais – tai persekiojimo manija, tai didžiulis tautos pažeminimas. Tuo pat metu tai nereiškia, kad finansiniai sluoksniai neturi jokios įtakos pasaulinio masto įvykiams“ – pasakė Nacionalinės strategijos tarybos pirmininkas Josifas Diskinas. Šeimos ryšiai Fe… Tai pavardės bankininkų ir verslininkų, kurie padarė pradžią šeimos kapitalams dar XVII-XVIII šimtmečiuose. Svarbiausia jiems tuo metu buvo klano psichologija: šeimos verslas, dinastinės santuokos. Kaip pavyzdį galima pateikti stambiausio XIX amžiaus Amerikos banko Kuhn, Loeb & Co vystymosi istoriją. 1867 metais jį įkūrė Abraomas Kunas ir Solomonas Loebas. Vadovaujant valdytojui Jakobui Šifui, bankas sėkmingai investavo į perspektyviausias JAV kompanijas, tarp kurių buvo Western Union ir Westinghouse. Nuo 1907 iki 1912 metų bankas turėjo akcijų už 530 mln dolerių. Trečiame XX amžiaus dešimtmetyje banką valdė kiti žymūs asmenys – Otas Kanas, Feliksas Varburgas, taip pat Bendžaminas Butenvaizeris. 1977 metais Kuhn, Loeb & Co susiliejo su Lehman Brothers, sudarydamas Lehman Brothers, Inc. O po 7 metų sekė susiliejimas su American Express, kurį įkūrė Fargo ir Baterfildo šeimos.
Į šitą šeimynėlę nepateko Rokfeleriai ir Morganai. Skirtingai nei Kunas, Loebas ir kiti atvykusieji į Ameriką iš Europos, Rokfeleriai ir Morganai buvo tikri amerikiečiai. Džonas Deividas Rokfeleris gimė Ričforde, Džonas Pirpointas Morganas – Bostone. Vienu metu sklido gandai, kad Rotšildai neva konkuravo su Rokfeleriais. Tačiau kalbos nutilo po to, kai 2000 metais JPMorgan, kontroliuojamas N. M. Rothschild & Sons, „prarijo“Chase Manhattan – Deivido Rokfelerio kūrinį, iš ko užgimė hibridas JPMorgan Chase. Šitaip dviejų pusių interesai sėkmingai susivienijo. Rotšildai migloje
Kai dėl finansininko Natanielio Rotšildo, tai apie realų jo turtą garsiai kalbėti tiesiog nepadoru. Pakanka pasakyti, kad jo šeima sėkmingai užsiima bankiniu verslu jau maždaug 200 metų. Šimtmečius jo protėviai augino kapitalą, pynė intrigas, įgydavo ryšių, tuokė vaikus ir visa tai vardan to, kad palikuonys – tas pats Deividas ar Natanas – išsaugotų ir pagausintų šeimos gėrybes. Tikslių skaičių įvardinti niekas nesiima, bet visiškai tikėtina, kad bendras Rotšildų turtas gali būti skaičiuojamas trilijonais dolerių. Šiais laikais išsiaiškinti tikruosius stambios kompanijos ar banko savininkus – tas pats, kas aptikti gyvatės pėdsaką ant akmens. „Dauguma žmonių netiki, kad valdo aktyvus, jeigu neturi nuosavybės dokumentų. Rokfeleriai žino, kad tai – didelė klaida. Daug patogiau turėti aktyvus tresto ar fondo, kuriuos kontroliuojate, nuosavybės pavidale… Rezultatas čia tas, kad visuomenė neturi nė menkiausios galimybės įvertinti Rokfelerių turtą, nekalbant jau apie šios šeimos įtaką ir valdžią“, – rašo Haris Alenas knygoje „The Rockefeller File“. Ir visgi šiokias tokias prielaidas iš faktų ir dokumentuotos istorijos padaryti galima. Pavyzdžiui, Rokfeleriai, Morganai, Kunai ir Loebai kontroliuoja finansinį konglomeratą Citigroup, o taip pat JPMorgan Chase ir ExxonMobil Corporation. Kai dėl Rotšildų, tai jie užima ypatingą poziciją: turi savo dalį visų šeimų aktyvuose ir yra vienvaldžiai stambiausių bankų, visuomeninių fondų, investicinių kompanijų, vynuogynų, žemės valdų, rūdynų savininkai. Jei paslaptį, gaubiančią Rokfelerių šeimą, galima sulygint su pilku dūmeliu, tai informacijai nepraeinama aureolė aplink Rotšildus – neperžvelgiamas rūkas. „Kategoriškai ir ryžtingai draudžiu atlikti teisminį ar visuomeninį mano palikimo aprašymą, bet kokį teisminį įsikišimą ir bet kokį mano turto dydžio paviešinimą“ – toks punktas buvo prancūzų milijonieriaus Anselmo de Rotšildo, mirusio XIX amžiaus pabaigoje, testamente. Tarp Rotšildų yra ne tik bankininkų, bet ir žymių mokslininkų, operos dainininkų, sodininkų, menotyrininkų. Kam moka FRS? Turtingų Amerikos ir Europos klanų turtai neapsiriboja vien didelius pelnus nešančiais aktyvais visame pasaulyje. Yra kai kas fundamentalesnio, o būtent – JAV Federalinė rezervų sistema. Kaip byloja padavimas, organizaciją sumanė XX amžiaus pradžioje tų pačių bankininkų grupė – Morganai, Rokfeleriai, Kunai, Loebai, Goldmanai, Melonai, Saksai, Diuponai ir kiti. Lemiamas sąskrydis įvyko 1910 metų lapkričio pabaigoje Džono Morgano „medžioklės namelyje“ Džekilo saloje JAV rytinėje pakrantėje. Federalinio rezervo įstatymo (Federal Reserve Act) stūmimu parlamente užsiėmė senatorius respublokonas Nelsonas Oldričas, Džono Rokfelerio uošvis. Deja, iš pirmo karto 1912 metais jam nepavyko prastumti dokumento, pavadinto „Oldričo planu“. Vėliau reformatoriai pašalino iš pavadinimo demokratus erzinusį respublikono Oltričo vardą, padarė dokumente eilę neesminių pakeitimų ir vėl ėmė stumti, dabar jau kaip demokratų iniciatyvą. Tokiu būdu, dėka rafinuotų manipuliacijų bankininkų sluoksniuose, 1913 metais Federalinio rezervo įstatymas buvo sėkmingai ratifikuotas. Įdomu, kad balsavimas Senate vyko gruodžio 23 dieną, Kalėdų išvakarėse, kai posėdžių salėje buvo labai nedaug senatorių. Šitaip užgimė „FRS hidra“, vykdant centrinio banko funkcijas. FRS kapitalas yra privatus – akcijinis. Korporacijos struktūrą sudaro 12 federalinių rezervinių ir daug privačių bankų. Pastarieji yra FRS akcininkai ir gauna fiksuotus 6 metinius procentus kaip dividendus už savo įnašus, nepriklausomai nuo Federalinio rezervo pajamų. Šiuo metu su šia struktūra sąveikauja apie 38 procentus visų bankų ir kreditinių unijų Amerikos teritorijoje – maždaug 5 600 juridinių asmenų. FRS akcijos nesuteikia kontrolės teisių, bet jos gali būti parduotos arba užstatytos. Dar daugiau – jų įsigijimas oficialiai įpareigoja kiekvieną banką-narį įdėti į jas sumą, lygią trims jų kapitalo procentams. Pagrindinis banko-nario statuso pranašumas – galimybė imti kreditus FRS rezerviniuose bankuose. Apie tai, kokioms struktūroms iš tiesų priklauso JAV Federalinis rezervas, nežinoma niekam. Tik glaudūs draugiški ir šeimyniniai ryšiai tarp visų FRS vadovų ir Rotšildų bei Rokfelerių, o taip pat FRS sukūrimo istorija rodo, kad jie yra tikrieji savininkai. Tačiau 8 dešimtmetyje į spaudą prasismelkė šiek tiek informacijos per žurnalistą tyrėją Robą Kerbį, kuris paskelbė organizacijų – FRS savininkių sąrašą. Tiesa, visi šie bankai jau seniai pasislėpė susiliedami ar praryti kitų bankų. Visi, išskyrus vieną – Bank of England (Bank of London). Rothschild Bank of London Žmonijos čipizavimas Taigi, iš vienos pusės Amerikos turtingos šeimos egzistuoja ir klesti ištisus šimtmečius, iš kitos – su FRS pagalba daro įtaką tiek pačiai Amerikai, tiek kitoms šalims, juk doleris iki šiol tebėra pagrindinė rezervinė valiuta. Be to, esant reikalui, JAV vyriausybė visada gali pasiskolinti iš FRS pinigų nedideliam pergalingam karui Artimuosiuose Rytuose, jei abiejų pusių interesai sutampa. Pradedant Bušo prezidentavimu, ši priemonė naudojama taip dažnai, kad šiandien JAV valstybinė skola sudaro 1,5 trln dolerių. Tuo pat metu reikia pasakyti, kad JAV privačių asmenų ir korporacijų skola sudaro daugiau kaip 10 trilijonų ir bendra skola artėja prie JAB bendro nacionalinio produkto sumos – 13 trilijonų dolerių. Dėl to viena iš svarbiausių dabartinės krizės grėsmių yra JAV defoltas arba dolerio hiperinfliacija, jei FRS pradės spausdinti popieriukus su prezidentų portretais pagreitintu tempu. „…Visi supranta, kad priežastys, atvedusios 2008 metų rudenį į krizę, niekur nedingo ir kad antras finansinės ekonominės stichijos smūgis yra neišvengiamas. Be to, savo laisvas lėšas valstybės ir korporacijos pastebimai išsėmė… Lieka tik vienas scenarijus – valstybinis defoltas. Kontroliuojama dolerio griūtis“ – rašo vienoje publikacijoje analitinės grupės „Ateities konstravimas“ vadovas Sergejus Peresleginas. Kokiu būdu įvyks iškrova, lieka tik spėlioti. Pasaulis per pastaruosius 20 metų iš esmės pasikeitė. Dar 9 dešimtmečio viduryje amerikiečiams pavyko priversti Japoniją sutvirtinti jeną dolerio atžvilgiu, kas buvo naudinga Amerikai, bet sukėlė depresiją Tekančios saulės šalyje. Šiandien egzistuoja auganti ne dienomis, bet valandomis Kinija, kuri savaip įsivaizduoja gėrį ir blogį, o jei pažvelgti plačiau – yra dar ir BRIK šalys – Goldmanų ir Saksų šeimos išradimas. Kinija jau pasirengusi pati pretenduoti, kad juanis taptų rezervine valiuta Azijoje. Rusija siekia priglobti NVS šalių finansines sistemas. Spaudoje reguliariai cirkuliuoja gandai apie naują amerikiečių valiutą amero. Ar pasiruošusios galingos šeimos pasidalinti valdžia pinigų spausdinimo staklėms? Bendražmogiški principai darant tokias prognozes vargu ar priimtini. Kai kurie įtakingiausių pasaulio žmonių planai paaiškėjo dėka žurnalisto ir režisieriaus Arono Ruso, kuris žymus demaskuojančiais siužetais ir filmais apie FRS. Viena skandalingiausių jo juostų – „Amerika – nuo laisvės į fašizmą“. 2007 metais interviu žurnalistui Aleksui Džonsonui jis pateikė eilę prisipažinimų. Nikas Rokfeleris, režisieriaus draugas, mėgino jį „užverbuoti“. Jis netgi pasiūlė Ruso įstoti į odiozinę elitinę organizaciją – Tarptautinių santykių tarybą, tačiau tasai atsisakė. Ruso papasakojo, kad kartą jis uždavė Rokfeleriui klausimą: „Jūs valdote visus pasaulio pinigus, kurie jums reikalingi. Jūs turite visą valdžią pasaulyje, kuri jums reikalinga. Kokia viso to prasmė, koks galutinis tikslas?“ Į tai Rokfeleris atsakė: „Mūsų galutinis tikslas – pasiekti, kad visi būtų „čipizuoti“. Kad kontroliuotume visą visuomenę, kad bankininkai ir elitas kontroliuotų pasaulį“. Rokfeleris netgi pažadėjo, kad jeigu Ruso prie jų prisijungs, jo čipas turės ypatingą atžymą, leidžiančią jam išvengti pernelyg įkyrios kontrolės. Pabaigai belieka pridurti, kad interviu įvyko 2007 sausio pabaigoje, o tų pačių metų vasarą Aronas Ruso mirė nuo vėžio. (sutrumpinta) Alina Liubimskaja „Versijų“ post scriptum: Pateiktas straipsnis yra greičiau apžvalginis, o ne analitinis. Apie kiekvieną iš čia paminėtų dalykų – oligarchų šeimas, FRS, čipizavimą – yra gausybė detalesnės medžiagos. „Versijos“ būtinai ją pateiks, o kol kas ne pro šalį susipažinti ir su tokiu pakankamai paviršutinišku, punktyriniu istorijos atvaizdavimu, kad galima būtų susigaudyti, kas pasaulyje vyksta iš tikrųjų. http://www.versijos.com/2011/01/31/rotsildai-rokfeleriai-ir-frs/ Šaltinis: http://dokumentika.org/lt/bilderbergo-klubas/rotsildai-rokfeleriai-ir-frs | |
| Peržiurų: 1983 | | |
„Duokit man teisę leisti ir spausdinti šalies pinigus ir man bus visiškai tas pats, kas leidžia įstatymus“ – šią frazė dar XIX amžiaus pradžioje ištarė Majeris Amšelis Rotšildas. Jo palikuonys sąžiningai vykdė prosenelio priesaką.
Apie Deivido Rokfelerio, kurio protėvis dar prieš 100 metų tapo pirmuoju doleriniu milijardieriumi, kišenės turinį galima tik spėlioti. 1913 metais asmeninis to paties protėvio, Džono Rokfelerio, turtas buvo vertinamas mažiausiai milijardu dolerių. Kitais duomenimis – šešiais milijardais. Turint galvoje infliaciją ir kitus faktorius, 1 tuometinis milijardas yra lygus šių laikų 60 milijardų.| Viso komentarų: 0 | |