2.21. Ryšys tarp socialinių parazitų ir Mėnulio Kulto

 Kokybinio barjero storis tarp planetos materialių lygmenų keičiasi pagal paros ciklą. Po saulės laidos (Midgard–Žemėje) jis pradeda palaipsniui mažėti ir pasiekia savo minimumą tarp pusiaunakčio ir ketvirtos valandos ryto. Būtent tada prasideda ,,auksinis‘‘ Tamsos Jėgų aktyvumo laikas, jų maksimalios galios laikas, tiksliau – astralinių parazitų maksimalios įtakos savo tarpininkams laikas. Vadinasi, Tamsos Jėgų aktyvumas būna nakties metu. Kitas Tamsos Jėgų aktyvumą įtakojantis faktorius yra MĖNULIO FAZĖS. Per MĖNULIO PILNATĮ kokybinio barjero storis tarp lygmenų tampa pats MINIMALIAUSIAS. Būtent todėl Mėnulio fazės turi tokią didelę reikšmę Tamsos Jėgoms, ir tik tam Tamsos Jėgos visur įkurdavo Mėnulio Kultą, astralinių parazitų kultą, Mirties Kultą. Būtent todėl šiame kulte vyko ŽMONIŲ ir GYVŪNŲ aukojimas. Smurtinės mirties –kankinančios mirties metu – astraliniai parazitai iš aukojamų aukų gaudavo galingą gyvybinės jėgos srautą, aukų Sielas paversdavo savo vergais-donorais, duodančiais gyvybinę jėgą ir potencialą, taip reikalingus astraliniams parazitams. Priminsiu, kad astraliniai parazitai yra išmirusių gyvūnų rūšių Dvasios (Sielos), todėl jiems visiškai nerūpi gyvųjų pasaulis. Gyvųjų pasaulis domina realius Tamsos Jėgų Valdovus, nes jis (gyvųjų pasaulis) tiekia jiems labai reikalingą maistą – gyvybinę energiją, kurios gauti patys, po savo fizinių kūnų praradimo, nebegali. Būtent todėl nereikėtų ieškoti logikos naikinančiuose Midgard – Žemę Socialinių Parazitų veiksmuose. Šie veiksmai Lėlininkų (astralų) visiškai nejaudina, kaip ir tai, kas atsitiks su jų ,,lėlėmis – Socialiniais Parazitais“ žūstant eilinei planetai – Žemei. Keista tiktai tai, iki kiek stipri jų kontrolė šioms ,,lėlėms“, kad ,,lėlės“ net nesupranta ir nepagalvoja apie savo likimą! O jų likimas niekuo nesiskirs nuo visų kitų likimo, jei Tamsos Jėgos pabaigs savo darbą iki galo. Įdomu ir tai, kad Kali-Ma –Juodosios Motinos – kulto mokiniams (žyniams) pradiniame pasiekimų lygyje buvo aiškinama, kad kiekviena Mėnulio fazė atitinka vieną iš Deivės atvaizdų: mergelės, motinos, senuolės ir kerėtojos. Jaunas Mėnulis simbolizavo išmintingąją mergelę, pilnatis įasmenino motiną, dylantis Mėnulis –senuolę. Mėnulis, paslėptas tamsos, atstovavo KERĖTOJĄ, kartais taip pat dar vadinama VILIOTOJA. Per MĖNULIO UŽTEMIMUS žynių galios pasiekdavo maksimumą.

 Tokiu būdu, Kali-Ma – Juodosios Motinos – kulto žynės maksimalias galias įgaudavo būtent per mėnulio užtemimus, kada tarp žynių ir jų šeimininkų – astralinių parazitų - kokybinis barjeras visiškai išnykdavo. Būtent todėl mėnulio užtemimai labiausiai garbinami Juodosios Motinos kulte.... O dabar vėl grįžkime prie Tamsos Jėgų įsigalėjimo mechanizmo. Kada Dravidijos (Senovės Indija) teritorijoje atsirado pilkasis porasis, Pilkųjų Valdovams ( pilkoji rasė) susidarė puikios sąlygos įsigalėti. Bet egzistavo mažas ,,kabliukas“. Hermafroditai (pilkoji rasė), nors ir panašūs į žmones, bet vis dėlto savo išvaizda gerokai nuo jų skyrėsi, ir jiems buvo tiesiog neįmanoma prasukti ,,darbelius“ savo natūraliame pavidale. Pernelyg jų išvaizda krito į akis. Ir net jų maskuotė nelabai jiems padėdavo, kaip pažymėta Slavo –Arijų Vedose. Ir tada pilkųjų Valdovai išėjo į tiesioginį kontaktą su Midgard –Žemėje sukurtu PILKUOJU PORASIU. Jiems hermafroditai pateikė save kaip Dievus, išsirinkusius juos didingai misijai. Jie paskelbė nedidelę grupę žmonių iš Žemiško Pilkojo Porasio atstovų IŠRINKTAISIAIS ir pradėjo savo nešvarų darbą. Be viso to, jie nusprendė ,,sustiprinti“ savo išrinktųjų tautą dar ir savo ,,dieviškais“ genais. Štai, kas apie tai kalbama Senajame Testamente:

 Sifo (Seto) gimimas: DVASINĖS SĖKLOS ATSTATYMAS.

 25. Ir pažino Adomas dar žmoną savo, ir ji pagimdė sūnų, ir praminė jį: Sifu (Setu); todėl kad, KALBĖJO JI, DIEVAS ĮDĖJO MAN KITĄ SĖKLĄ, vietoje Abelio, kurį užmušė Kainas.92

 Įdomi situacija gaunasi, ar ne? Pagal Senąjį Testamentą, Jieva –Adomo žmona, praneša savo vyrui, kad ji pagimdė sūnų ne nuo jo, o nuo Dievo Jachve (Jahovos). Ir prie viso to, dar ir patikslina, kad VIEŠPATS DIEVAS įdėjo į ją SAVO SĖKLĄ VIETOJE ABELIO, kurį užmušė Kainas! Vietoje nužudyto Abelio – vadinasi, ir ABELIS BUVO IŠ DIEVO SĖKLOS! O juk Abelis buvo Jievos pirmagimis! Ir jei gerai pamasčius apie tai, kas parašyta Senajame Testamente – nevalingai kyla klausimas: o ar su Adomu Jieva pažino Pirmapradę Nuodėmę!? Kaip seka iš Senojo Testamento, greičiausiai pats Dievas Jachve buvo suvedžiotojas!? Tada už ką gi jis nubaudžia Adomą ir Jievą, išvarydamas juos iš Rojaus? O gal ir ne Dievas Jachve juos išvarė iš Rojaus Sodo, gal jis tik pasinaudojo tuo, kas nutiko, savo savanaudiškiems tikslams? Apie tai jau buvo kalbėta ir dar nemažai bus pasakyta, bet viskam savo eilė, o kol kas grįžkime prie Senojo Testamento ir Dieviškos Sėklos...

 Tik šioje ištraukoje yra kalbama apie tai, kad Jieva nuo Dievo Jachve turėjo du sūnus. Įdomiai gaunasi. Neva Viešpats Dievas išvarė Adomą ir Jievą iš rojaus sodo už tai, kad Adomas pažino savo žmoną Jievą, paragavęs rojaus obuolio, o pats bent du kartus įdėjo savo sėklą į Jievos įsčias! Ir dar taip, kad ji nuo Viešpaties Dievo pagimdė du sūnus! Geras Viešpats Dievas gaunasi, o Adomą nubaudžia už tai, kad pažino Jievą; o pats tai darė, greičiausiai, ir su dideliu malonumu! Ir kas įdomiausia šioje istorijoje – tai tas, kad Kaino nužudytas Abelis buvo Jievos pirmagimiu! O tai reiškia, kad pats Viešpats Dievas, greičiausiai, buvo pirmas Jievos pažintas vyriškis!!!

 Tokiu būdu, ši viena eiliuota ištrauka visiškai paneigia tai, kas jau kiek anksčiau buvo pasakyta Senajame Testamente. Arba tai reiškia, kad Viešpats Dievas, išvarantis Adomą ir Jievą iš rojaus sodo, ir Viešpats Dievas, keletą kartų įdėjęs į Jievą savo sėklą –skirtingi Dievai? Tas, kuris dėjo savo sėklą į Jievos įsčias, vadinamas tiesiai – JACHVE vardu, juos aplankydavo dėl jam labai svarbaus šito ir, gal būt, kitų darbų. Bet apie kitus darbus ,,kažkodėl“ kukliai nutylima. Vadinasi, Senasis Testamentas ir tiesiogiai, ir netiesiogiai, patvirtina informaciją iš Slavo – Arijų Vedų, bet tik iš tada pralaimėjimą patyrusių Tamsos Jėgų pozicijų.

 Dėl Tamsos Jėgų įsitvirtinimo Pilkajame Porasyje, Dravidijos žemėse, vėl buvo grįžtama prie Juodosios Motinos – Kali-Ma kruvinojo kulto. Taip vystantis įvykiams buvo prieita prie to, kad 3503 metais nuo S.S.Ž.Š. (2006m. iki m.e.) įvyko antrasis žygis į Dravidiją (Senovės Indija), kuriam vadovavo Chanas Umanas –Aukščiausias Deivės Taros kulto Žynys. Ir vėl Tamsos Jėgų šalininkai – Kali-Ma (Juodosios Motinos) kulto pasekėjai buvo išvaikyti. Šio kulto žyniai grįžo į savo lizdą Afrikos kontinento gilumoje, bet paliko savo pasilikusiems slaptiems šalininkams susijungimo su jais veiksmų planą, kurį vis tik ganėtinai atvirai jie išdėstė Toroje, kuris iš ten beveik nepakeistas pateiktas Senajame Testamente (žiūr.1Skyrių). Įdomu ir tai, kad Tamsos Jėgos gana gerai išstudijavo Šviesos Jėgų veiksmų metodus. Štai kas apie tai pasakyta Slavo –Arijų Vedose:

 13.(77). Melu ir meilikavimu neteisingais užgrobs jie

 Daugelį Midgard – Žemės kraštų,

 Kaip jie jau padarė kituose Žemėse,

 Daugelyje Pasaulių Laikais praeitos Didžios Kovos,

 Bet nugalėti bus jie,

 Ir pasiųsti į šalį DIRBTINIŲ KALNŲ,

 Kur gyvens žmonės su odos spalva Tamsos

 Ir palikuonys Kilmės Dangiškos

 Atėję iš žemės Dievo Nijo.

 Ir vaikai Žmonių pradės mokyti dirbti juos,

 Kad galėtų jie patys auginti javus

 Ir daržoves savo vaikams maitinti...93

 Deja, Šviesos Jėgos kur kas prasčiau, nei Tamsos Jėgos, išstudijavo savo priešą. Tamsos Jėgos per Torą savo palikuonims – pasekėjams perdavė tikslų veikimo planą, kad jie galėtų ištrūkti iš Šviesos Jėgų priežiūros. Pagrindinė bazė –Tamsos Jėgoms sakrali vieta –visiškai ,,atsitiktinai“ išsidėstė Kuš Žemėje, į pietus nuo Dirbtinių Kalnų Šalies –Senovės Egipto, kurį tuo laiku valdė... Dangiškos Kilmės palikuonys, atėję iš Dievo Nijo žemės... – grupė išgyvenusių po katastrofos, įvykusios prieš 13 016 metų (nuo 2007m) aukščiausiųjų žynių su jų aplinka iš Antlanos – Atlantidos. Ir vėlgi, Dirbtinių Kalnų Šalyje –Senovės Egipte – jie vėl sukūrė kastų sistemą, panašią į tą, kuri buvo Antlanoje. Aukščiausią, valdančiąją kastą sudarė Baltosios rasės žmonės, o pavaldžias kastas sudarė... žmonės su odos spalva Tamsos... – pavergtos Juodosios rasės gentys. Baltosios rasės valdantysis elitas ir jiems pavaldžios Juodosios rasės gentys turėjo net skirtingus kultus. Išlikę senovės Egipto tyrinėjimų šaltiniai rodo, kad:

 We found the cult of Ra more or less of aristocratic theological system, in early times at least; and for cult of the people we have to turn to the worship of Osiris. Undoubtedly the best parallel to the worship of Ra in Egypt is to be found in that of the sun in ancient Peru. Just the monarch of Peru personified the sun on earth, and acted as his regent in the terrestrial sphere, so the Egyptian monarchs styled themselves “ sons of the sun”. In both instances the solar cult was eminently aristocratic in character. This is proved by the circumstance that the paradise of Ra was sphere more spiritual by far than that of Osiris, with its purely material delights. Those happy enough to gain the heaven of the sun-god were clothed whit light, and their food was described as “light”>>. The Osirian paradise, again, it will be recalled, consisted of converse with Osiris and feasting with him. The Egyptian mind a strongly material cast, it greatly favored the conception of a “Field of reeds”, where man could enjoy the good things and creature-comforts that he so much desired upon earth, rather than the unsubstantial fare and raiment of the more superlative sphere of Ra. The Worship of Osiris was fundamentally African and Egyptian in character, but there is strong reason to believe that the cult of Ra possessed many foreign elements, possibly West Asiatic or Scandinavian in origin, which accounts for the coldness with which the masses of Egypt regarded his worship. There is no doubt, however, that, to the aristocracy of Egypt, Ra stood in the creator and father of the gods.94

 ,,Mes aptikome, KAD RA KULTAS DIDŽIAJA DALIMI PRIKLAUSO ARISTOKRATIJOS TEOSOFINEI SISTEMAI, bent jau pradiniame laikotarpyje; ir kad PAPRASTŲ ŽMONIŲ RELIGIJA BUVO OZIRIO KULTAS. Be abejonės, geresnę Egipte garbinamo Dievo Ra paralelę galima rasti Senovės Perų Saulės garbinimo kulte. Tik tas skirtumas, kad Peru monarchas buvo laikomas Žemės sūnumi, ir veikė kaip vietininkas žemėje; tuo tarpu Egipto monarchai (faraonai) save vadino „Saulės sūnumis“. Abejose šiose sistemose SAULĖS KULTAS, be abejonės, buvo ARISTOKRATŲ KULTU. Tai pasitvirtina ir tuo, kad Ra rojus priklauso kur kas dvasingesnei sferai, nei Ozirio kulte, kuris savo turiniu buvo visiškai materialistinis. Tie laimingieji, kurie pateko į Saulės-Dievo rojų, turėjo drabužius, išaustus iš šviesos, ir net jų maistas buvo kaip „šviesa“. Ozirio rojus – vėl atkreipiu dėmesį į tai – priešingai, buvo betarpiškai susijęs su pačiu Oziriu, ir patekusieji į jo rojų puotaudavo kartu su juo.

 Egiptietiškas mąstymas buvo itin materialistinis, su dominavusiu supratimu apie „nendrių srities“ koncepciją, kurioje žmogus galėjo mėgautis būdingais žmogui kaip gyvai būtybei gerais daiktais ir patogumais, apie kurių turėjimą jis svajojo visą savo gyvenimą todėl, kad tokie įsivaizdavimai jam buvo kur kas artimesni ir suprantamesni, nei svetimas nepalyginamai dvasiškesnių Ra kulto vaizdinių suvokimas apie nereikšmingą užmokestį už patekimą į Rojų ir drabužius iš šviesos. Ozirio tikėjimas TURI AFRIKIETIŠKAS ir EGIPTIETIŠKAS ŠAKNIS, tuo tarpu kai Ra kultas, be jokių abejonių, turi daug iš svetur atsineštų elementų, GALBŪT VAKARŲ–AZIJIETIŠKOS arba SKANDINAVIŠKOS kilmės, kas rodo nepriimtinumą, kuriuo senbuviai Egipto gyventojai žiūrėjo į Ra kultą. Tuo tarpu kai, be jokios abejonės, Egipto aristokratija laikėsi tokios pozicijos, kad Ra buvo Kūrėjas ir visų Dievų tėvas“ (prasminis vertimas).

 Tokiu būdu, dar iki ateinant į Dirbtinių Kalnų Šalį (Senovės Egiptą) ištremtiems iš Dravidijos Kali-Ma – Juodosios Motinos – kulto pasekėjams, ten jau buvo civilizacija, kurios pagrindą sudarė rasiniai principai.

 Baltosios rasės atstovai sudarė aristokratų kastą, tuo tarpu kai visas likusias Senovės Egipto kastas sudarė juodosios rasės žmonės. Ir kaip matosi iš anksčiau pateikto teksto, vienos šalies gyventojai skyrėsi ne tik odos spalva, bet ir tradicijomis, ir savo religinėmis pažiūromis. Tai tik patvirtina skirtingų rasių evoliucinius skirtumus. Juk kiekvienos rasės vystymasis vyko skirtingose gamtinėse – klimatinėse sąlygose, ir dėl to sklido skirtingomis kryptimis ir skirtingais evoliuciniais greičiais. Tokie dideli religinių tikėjimų skirtumai rodo didelį evoliucinių kelių skirtumą, kultūrinius ir pasaulio suvokimo skirtumus. Pradžioje valdančioji baltųjų žmonių kasta nesimaišė su pavaldiniais iš juodosios rasės kastų. Didelis evoliucinio išsivystymo lygio skirtumas leido ne tik užvaldyti evoliuciškai žemiau stovinčias juodosios rasės gentis, bet ir pasiekti, kad būtų priimami kaip Dievai. Priminsiu, kad nors Senovės Egipto civilizacija ir buvo sukurta baltosios rasės atstovų, bet Egipto civilizacijos kūrėjai buvo nedidelė aukščiausių Antlanos (Atlantidos) Žynių-burtininkų grupė, išgyvenusi su savo aplinkos žmonėmis po planetinės katastrofos, įvykusios prieš 13016 metų (nuo 2007m). Kaip jau buvo paaiškinta anksčiau, planetinės katastrofos priežastis buvo valdančio Antlanos elito žynių dvasinis išsigimimas, kai jie palaipsniui tapo visuomenės parazituojančią dalimi. Viena pagrindinių to priežasčių buvo tai, kad Antlana buvo sukurta kaip valstybė, kur labiau evoliuciškai išsivysčiusi baltosios rasės dalis (atėję į vakarinį pusrutulį antai) sudarė valdančią kastą, tuo tarpu kai visas žemesnes kastas sudarė pavaldžios RAUDONOSIOS RASĖS (apie tai buvo rašoma anksčiau) gentys, kurios buvo gerokai žemesnio evoliucinio išsivystymo lygio nei atėjusių baltosios rasės žmonių evoliucinis lygis.

 Antlanos socialinė struktūra buvo sudaryta rasinės diskriminacijos pagrindu. Išėję iš savo gimtinės Vakarų Sibire, baltosios rasės žmonės buvo, visiškai įmanoma, deklasuotųjų pirmąja masine banga. Išėjusieji buvo pradėti vadinti antais, arba jie taip vadinosi iki savo išėjimo. Reikėtų priminti, kad baltoji rasė savo sudėtimi nebuvo monolitinė. Pačioje pradžioje baltąją rasę suformavo atskridusieji iš įvairių planetų, ir nors visi jie buvo tos pačios rasės atstovai, jų genetika turėjo kai kuriuos skirtumus. Visai įmanoma, kad civilizacijų sąjunga, kolonizavusi Midgard – Žemę kažkur prieš aštuonis – šešis šimtus tūkstančių metų, atsirado kaip vienos rasės persikėlimo rezultatas iš vienos motininės planetos ir pasklidusi po visą Galaktiką. Persikėlėliai įsisavino planetas – Žemes, pagal gamtines sąlygas artimas jų gimtai planetai – Žemei, artimas, bet NE IDENTIŠKAS.

 Todėl adaptacija prie konkrečios planetos – Žemės konkrečių sąlygų, tokių kaip atmosferos cheminė sudėtis, vanduo, planetinės sistemos šviesulio spektrinis spinduliavimas ir t.t., įtakojo tai, kad pradinė identiška genetika įgijo kai kuriuos skirtumus. Vienaip ar kitaip, pasikeitimai genetikoje, išsivystę vienai baltosios rasės prarasei adaptuojantis prie gyvenimo sąlygų skirtingose planetose – Žemėse, arba baltųjų rasės genetikos skirtumai, kurie vystėsi skirtingose, bet labai artimose pagal savo gamtines – klimatines sąlygas planetose –Žemėse, tapo priežastimi to, kad Midgard – Žemę KOLONIZAVUSI BALTOJI RASĖ NEBUVO GENETIŠKAI VIENTISA.

 Todėl, nors įsisavinusieji Midgard –Žemę ir buvo vienos kultūros, pasaulėžiūros ir kalbėjo giminingomis kalbomis, bet genetiškai jie vienodi nebuvo. Vienoje teritorijoje kartu gyveno da‘Arijų, ch‘Arijų, Rasėnų ir Šventrusių (Святорусы – liet. Šventrusiai – iš jų kilusi Lietuvių –Liutičių tauta) gentys. Visai įmanoma, kad kiekviena iš šių baltosios rasės gentinių grupių vienijo persikėlėlius iš keturių skirtingų baltųjų civilizacijos susivienijimų. Vienaip ar kitaip, baltoji rasė Midgard –Žemėje savo genetine sandara nebuvo vienoda. O tai rodo, kad baltosios rasės žmonių reakcija į Svarogo Naktų ir Dienų įtaką turėjo būti – ir buvo, kaip nustatyta – skirtinga. Kažkuris baltosios rasės genetinis tipas į tokį pat Svarogo Naktų daromą poveikį reagavo stipriau, kažkuris silpniau.

 Išorinis Svarogo Naktų neigiamas evoliucinis persikreipimas neišvengiamai vedė prie to, kad tam tikras baltosios rasės genetinis tipas į jį reagavo stipriau, nei likusieji. Būtent tai tapo priežastimi to, kad kai kurios Rasėnų kilmės antų gentys eilinės Svarogo Nakties laikotarpiu nepanoro sekti visų priimtomis senosiomis tradicijomis, paliko bendrą Gimtinę ir patraukė už Vakarinio okeano (Atlanto), kur pavergė gerokai evoliuciškai žemiau stovinčias raudonosios rasės gentis ir sukūrė valstybę, kurioje dirbtinai buvo palaikoma evoliucinė praraja tarp atėjusios baltosios rasės ir toje žemėje gyvenančios raudonosios rasės. Su laiku tai privedė prie to, kad palaipsniui socialinio parazitizmo savybės pradėjo vis giliau ,,įaugti“ į Antlanos baltosios rasės valdančiosios kastos aplinką, ir Svarogo Naktis suvaidino ne paskutinį vaidmenį šiame jų transformacijos nuo šviesos į tamsą procese.

 Taip ar kitaip, antų genetika pasirodė labiau pažeidžiama neigiamo evoliucinio persikreipimo įtakai; tai galiausiai eilinės Svarogo Nakties laikotarpyje sukėlė Midgard –Žemėje karą tarp Antlanos (Atlantidos) ir Baltųjų Žmonių Senovės Imperijos, tų pačių antų buvusios tėvynės. Šiame kare Antlanos valdantysis elitas, užmiršęs viską, su niekuo nesiskaitydamas, bandė užgrobti valdžią visose Midgard –Žemės žemėse. Jų veiksmai buvo pačios sunkiausios planetinės katastrofos priežastimi, iššaukusią paskutinio ledynmečio periodo pradžią. Ši katastrofa (apie ją jau buvo rašyta anksčiau) atmetė baltosios rasės civilizaciją (tiksliau – išgyvenusius) į laukinių lygį, su išlikusiomis mažomis "salelėmis", išsaugojusiomis savo žinias, kultūrą ir tradicijas. Tai štai, Dirbtinių Kalnų Šalies –Senovės Egipto civilizacija buvo sukurta po šios katastrofos išgyvenusių Antlanos (Atlantidos) elito atstovų. Deja, išgyvenę šios baisios katastrofos metu aukščiausios kastos antai iš savo klaidų nepasimokė, ir naujoje vietoje jie atkūrė tą pačią sistemą, kokia Antlanijoje buvo iki katastrofos. Jų išsaugotos žinios ir galimybės leido jiems dabar jau Afrikos žemyne sukurti Antlanos socialinės sistemos kopiją, su vienu skirtumu – vietoje raudonosios rasės pavergtas kastas sudarė juodosios rasės žmonės. Kitas skirtumas buvo tai, kad patys ,,dieviškieji“ Senovės Egipto civilizacijos kūrėjai NEBETURĖJO tokių GALIŲ ir GALIMYBIŲ, kurias valdė Antlanos valdovai. Bet vis dėlto, jų galių ir sugebėjimų pakako tam, kad įkvėptų užkariautoms juodosios rasės gentims ,,dievobaimiškumą“. Be to, Senovės Egipto civilizacijos kūrėjai nepasižymėjo ,,pernelyg dideliu kuklumu“ ir pasivadino Aukščiausių Šviesos Jėgų Hierarchų vardais, tokiais kaip Ra. Todėl reikėtų turėti omenyje, kad tarp Dievo Ra (faraono Senovės Egipte) ir Dievo Ra (aukščiausiojo Šviesos Jėgų hierarcho) nieko bendro (išskyrus vardą) nėra. O dabar grįžkime prie ,,vargšų atgailaujančių“ Juodosios Motinos kruvinojo kulto pasekėjų...

 Iš Dravidijos (Senovės Indijos) ištremti Kali-Ma –Juodosios Motinos – kulto pasekėjai savo tremties vietą pasiekė beveik per tris šimtus metų. Jie, tada vadinami giksosais, atėjo į Dirbtinių Kalnų Šalį prieš 3834 metus nuo S.S.Ž.Š. (1675metais iki m.e.) ir užgrobė Egiptą. Tada šiaurės- rytų Egiptą su naująją giksosų sostine Chat-Uaru (Avarise) įtraukė į savo Imperiją, o visos kitos Egipto sritys pripažino aukščiausią giksosų karalių valdžią, kurie priėmė faraonų titulą. Žinoma, į Dirbtinių Kalnų Šalį atėjo ne tie patys iš Dravidijos ištremti pilkojo porasio atstovai, o jų palikuonys. Pasikeitė daugiau nei dešimt kartų, ir savo kelionės laikotarpiu iš Dravidijos iki Senovės Egipto ištremti Juodosios Motinos kulto pasekėjai tapo klajoklių gentimi.

 Tuo pat metu, pasiekę savo kelio ,,galutinį punktą“ – Dirbtinių Kalnų Šalis, ištremtųjų palikuonys ,,kažkodėl“ užmiršo savo žygio priežastį, ir vietoj to, kad darbais išgyvendintų savo parazitinius polinkius, jie nusprendė užimti Senovės Egiptą valdančio elito postus. Po Dirbtinių Kalnų Šalies užgrobimo, DALIS GIKSOSŲ, kurie neužmiršo apie praeityje garbintą Juodąją Motiną, pratęsė savo kelionę ir pasiekė Kuš Šalies žemes, kur, pagal Senąjį Testamentą, buvo įsikūręs NAUJAS SAKRALUS Kali-Ma (Juodosios Motinos)kulto CENTRAS – NAUJASIS ROJUS – tikrasis jų išėjimo iš Dravidijos tikslas (7 Pav. ). Greičiausiai, ši priežastis ir paaiškina nugalėtų Dravidijos Juodosios Motinos kulto šalininkų ,,nuolankumą“, kurie ,,nuolankiai“ patraukė į savo tremties vietą Dirbtinių Kalnų Šalyje. Kuš Žemė turėjo tapti Tamsos Jėgų tarnams nauju centru, nes Senovės Indija jiems buvo prarasta dėl to, kad po Antrojo Arijų Žygio į Dravidiją dalis arijų pasiliko ten visiems laikams ir sukūrė naują visuomenę, jos mokymo pagrindu paėmę SLAVO –ARIJŲ VEDINĘ SISTEMĄ. Bet apie tai vėliau... O kol kas grįšim prie Tamsos Jėgų prasiskverbimo į Midgard – Žemės civilizaciją...

 Pilkasis porūšis, tapęs palankia ,,dirva“ Tamsos Jėgų lėlininkų darbui (tiksliau-nedidelė jos dalis), tapo ne tik puikia priedanga šiems socialiniams parazitams, bet ir puikiu jų ,,ginklu“. Bet prieš tai, kad paleistų savo ,,ginklą“ veikti, Tamsos Jėgos jį ,,pagalando“ iki būtino jo ,,aštrumo“. Be to, savo ,,ginklą galąsti“ Tamsos Jėgos ėmėsi dar jam keliaujant iš Dravidijos į Dirbtinių Kalnų Šalį. Dalinė parazitavimo polinkio aktyvacija buvo atlikta per tiesioginį genetinį įsikišimą, per ,,Dieviškos Sėklos įdėjimą“ į moters įsčias, apie tai rašoma Senajame Testamente. Bet ir Pilkųjų Valdovai taip pat neblogai nusimanė apie genetiką, ir būdami hermafroditais, suprato, kad jei į savo nuolankius vergus ,,padės“ pernelyg daug savo sėklos, tai labai greitai jų vergai taps panašūs į juos, o to jie negalėjo leisti. Jų fiziologinė išvaizda buvo pernelyg pastebima, ir kad su tokiais išoriniais požymiais vesti slaptą, uždarą žaidimą būtų buvę NEĮMANOMA.

 Net mažytės jų sėklos dalies, ,,klajojančios‘‘ jų išrinktoje tautoje, pasirodė užtektinai tam, kad šioje ,,išrinktųjų tautoje“ tiek vyrų, tiek moterų homoseksualumo procentas pasiektų neįtikėtinai didelį procentą, ypač jų ,,elite“, kur jis siekia SEPTYNIASDEŠIMT procentų! Būtent ,,išrinktosios tautos“ elito artimas ryšys su įdėta Jachve sėkla į Jievos įsčias ir tapo jų tokio aukšto lygio seksualinių patologijų priežastimi. Žydų karališkoji linija – levitai – iki šiol tebeturi ,,Dievų“– hermafroditų vyrišką chromosomą Y, ir būtent dėl šios priežasties levitų tarpe nepriimta daryti apyvarpės apipjaustymo, kad ,,sutramdytų‘‘ pavojingą BALTOSIOS RASĖS aktyviąją Y chromosomą. Levitai ir taip turi šią chromosomą nuo Tamsos Jėgų, ir jiems nėra reikalo jos ,,tramdyti“.

 O visiems kitiems ,,išrinktosios tautos‘‘ vyrams, turintiems baltosios rasės Y chromosomą, specialiai tam paruošti žmonės atlieka ritualinį aštuonių dienų kūdikio apyvarpės (varpos) apipjaustymą. Tokio ritualinio apipjaustymo metu skausmo šokas yra kaip priemonė pasiekti būseną, būtiną siekiant sėkmingai užblokuoti socialiniams parazitams labai pavojingą baltosios rasės vyrišką Y chromosomą. Tokiu būdu, aukščiausia ,,išrinktosios tautos‘‘ kasta kaip ,,palikimą‘‘ gavo astralinių parazitų pakeistą ,,Dievų‘‘ – hermafroditų Y chromosomą, o visi kiti, kuriems nepasisekė patekti į ,,išrinktosios tautos‘‘ elitą, ritualinio apipjaustymo metu ,,gauna‘‘ aktyvios vyriškos Y chromosomos užblokavimą. Kokiu būdu Tamsos Jėgos pasiekia pilkojo porasio vyrų kontroliavimą kaip ir aišku, bet tada kyla klausimas - kaip tada Tamsos Jėgų kontroliuojamos ,,išrinktosios tautos“ moterys?!

 Tam, kad nekiltų ,,nesusipratimų“, išsiaiškinkim ir šitą klausimą. Kas dėl ,,išrinktosios tautos‘‘ Jievų, priminsiu, kad bet kuri Pilkojo Porasio moteris jau nuo pradžios turi vieną blokuotą astralinių parazitų įsiskverbimui JUODOSIOS RASĖS X chromosomą, ir vieną pasyvią BALTOSIOS RASĖS X chromosomą (išsamiau apie tai rašoma 1 skyriuje). Tokia situacija su moteriškomis chromosomomis atsirado genetinės korekcijos metu, atliktos Mokytojų-URU Dravidijoje (Senovės Indijoje) neutralizuojant astralinių parazitų transformuotą aktyvią JUODOSIOS RASĖS X chromosomą. Pas Pilkosios Porasės moteris, atsiradusias tokios korekcijos metu, genetinė formulė įgavo vaizdą–XX. Kaip matosi iš Senojo Testamento ištraukos, Jieva gimdė iš ,,dieviškos“ Jachve sėklos tik sūnus (pagal Senąjį Testamentą –Abelis ir Sifas (Setas)). Neatmetama galimybė, kad genetiškai tarpusavyje suderinamos tik ,,Dievų“ – hermafroditų Y chromosoma ir Midgard – Žemės žmogaus moteriška X chromosoma. Vienaip ar kitaip, hibridizavimo metu tarp ,,Dievų“ – hermafroditų ir žemės žmonių gaudavosi tik vyrai-metisai. O Pilkojo Porasio moterys neturėjo įdiegtų ,,dieviškųjų“ genų. Manoma, kad būtent čia slypi žydų-vyrų tokio paniekinamo požiūrio į savo moteris priežastis, ypač ankstesniais laikais. Niekino ,,išrinktosios tautos“ vyrai savo moteris už jų ,,nedievišką“ kilmę ar ne, bet vis dėlto ir patys gimė iš jų niekinamų moterų ir jos gimdė jiems jų vaikus. Tam, kad paruoštų žydus jų ,,didingos“ misijos įvykdymui, labai svarbi Tamsos Jėgoms AKTYVI JUODOSIOS RASĖS X CHROMOSOMA turėjo būti išlaisvinta nuo Šviesos Jėgų sukurto bloko. Būtent todėl ištremti į Dirbtinių Kalnų Šalį Kali-Ma – Juodosios Motinos – kulto pasekėjai ,,nuolankiai“ iškeliavo iš Dravidijos. Giksosų dalis, užkariavusi Senovės Egiptą, pratęsė savo kelionę į Kuš Šalį, sekdama tuo pačiu tikslu, pagal ,,generalinį“ - Senojo Testamento ir Toros - ,,planą“. Būtent Kuš Žemės ribose buvo nauja sakrali vieta –Juodosios Motinos NAUJASIS ROJUS, po jų prarasto PIRMOJO ROJAUS Dravidijoje. Senajame Testamente apie tai parašyta neabejotinai aiškiai –aiškiau ir nebūna.

 Pagal legendas, išėjusi į Kuš Žemes giksosų dalis dingo be pėdsakų, ir tik... po 300 metų keli šimtai vyrų, moterų ir vaikų netikėtai pasirodė Dirbtinių Kalnų Šalies ribose. Būtent šie SUGRĮŽĘ IŠ KUŠ ŽEMĖS KELI ŠIMTAI GIKSOSŲ pradėjo save vadinti judėjais (žydais) – išrinktąja tauta. O iš Dirbtinių Kalnų Šalies pas saviškius neišėjusius giksosus – gentainius, sutikusius išskėstomis rankomis sugrįžusius iš Kuš Žemės, jie pradėjo žiūrėti gana paniekinančiai, jau nekalbant apie kitas pilkojo porasio tautas. Kas gi su jais atsitiko Kuš Žemėje?! Atsakymas į šį klausimą, galbūt, yra tose žydiškose knygose (kurių yra apie keturiasdešimt), kurios niekada nebuvo išverstos į kitas kalbas, ir kurios prieinamos skaitymui toli gražu ne kiekvienam rabinui. Bet vis dėl to, atsižvelgiant į šią informaciją, kuri yra prieinama, galima padaryti gana aiškias išvadas. Pagal Senąjį Testamentą (ir Torą), NAUJAJAME ROJUJE, esančiame Kuš Žemėje, ASTRALINIAI PARAZITAI ATLIKO Šviesos Jėgų užblokuotų aktyvių JUODOSIOS RASĖS moteriškų X chromosomų REAKTYVACIJĄ. Reaktyvacija, greičiausiai, vyko dviem etapais. Pirmas –,,tradiciniu būdu“ - į genetinį ,,baseiną“ įnešant ,,šviežių“ JUODOSIOS RASĖS AKTYVIŲ MOTERIŠKŲ X CHROMOSOMŲ. Ir antras –HIERARCHINIŲ RYŠIŲ ATSTATYMAS su Tamsos Jėgomis per KUŠ ŽEMĖS NAUJAJĮ ROJŲ, kaip tai pateikta Senajame Testamente.

 Tokių būdu, Tamsos Jėgos iš PILKOJO PORASIO atstovų sukūrė sau NAUJUS TARPININKUS, vietoje savęs nepateisinusios JUODOSIOS RASĖS. Tamsos Jėgos (socialiniai parazitai) Midgard –Žemėje kovai su Šviesos Jėgomis sukūrė sau NAUJĄ GINKLĄ. Bet šitą naują ginklą, kad jis veiktų, dar buvo būtina ,,užtaisyti“ tinkamu ,,užtaisu“. Kokiu tokiu ,,užtaisu‘‘ Tamsos Jėgos galėtų ,,užtaisyti“ savo naujus tarpininkus prieš paleidžiant į Šviesos Jėgų stovyklą?! Pamėginkime išsiaiškinti, kas tai per ,,užtaisas“; ir čia neįkainuojamą paslaugą padaro legenda apie Izidę ir Ra:

 «One of the most striking circumstances in connection whit Egyptian magic was

 the use of what has come to be known as «names of power». The savage fancies that

 there is a very substantial bond between a man and his name—that, in fact, magic

 maybe may be wrought on a man just as easily through his name as through the

 possession of his hair or nails. Among the ancient Celts there was universal believe

 not only that the name was a part of the man, but that it was that part of him which

 is termed the «soul». We find the use of these «names of power» extremely common

 all over the East, also Australia, Abyssinia, Chile, North America. To return to

 Egypt, we find that many Egyptians received two names — the «great» name and

 the «little» name, or the «true» name and the «good» name; the latter was that made

 public, but the «true» name was most carefully concealed. A good illustration of the

 power possible to the wielder of the name is found in the legend of the manner in

 which Isis succeeded in procuring his secret name from Ra.

 Isis, weary of the world of mortals, determined to enter that of the Gods, and

 to this end made up her mind to worm his secret name from the almighty Ra. This

 name was known to no mortal, and no even to any God but himself. By this name

 Ra grown old, and, like many others venerable persona, he often permitted the

 saliva to flow from the corners of his mouth. Some of his fell to the earth, and Isis,

 mixing it with the soil, kneaded it into the shape of a serpent, and cunningly laid it

 in the path traversed by the great god every day. Bursting upon the world in his

 effulgence, and attended by the entire pantheon, he was astounded when the

 serpent, rising from its coil, stung him. He cried aloud with pain, and, in answer to

 the agitated questions of his inferior divinities, was silent. The poison swiftly

 overcame him, and a great ague seized him. He called all the gods come that their

 healing words might make him well, and with them came Isis, who cunningly

 inquired what ailed him. He related the incident of the serpent to her, and added

 that he was suffering the greatest agony. «Then», said Isis, «tell me thy name, Divine

 Father, for the man shall live who is called by his name». Ra attempted a

 compromise by stating that he was «Khepera» in the morning, «Ra» at noon, and

 «Atem» in the evening; but the poison worked more fearfully within him than

 before, and he could no longer walk. Isis conjured him to tell her his name in order

 that he might live; so, hid-ing himself from all the other gods, he acquainted her with

 his hidden title. When it was revealed Isis immediately banished the poison from

 his veins, and he became whole again. The speech of Ra, «I consent that Isis shall

 search into me and that my name shall pass from my breast into hears», would seem

 to show that not only was the power of the god inextricably bound up with his real

 name, but that it was suppose to be lodged in an almost physical sense, somewhere

 in his breast, whence it could be extricated and transferred with all its supernatural

 powers to the breast of another. What Isis was able to do was aspired to by every

 Egyptian magician, who left no stone unturned to accomplish this end. Because the

 man who knows the most great name of God can, by the mere utterance of it, kill

 the living, raise the dead, and perform most marvelous miracles».95

 ,,Vienas iš labiausiai stebinančių Egipto magijos reiškinių (stebuklų) yra taip vadinama sakralinio vardo sąvoka (tiksliau, žmogaus užvaldymas, kuris įgyjamas per to žmogaus sakralinio ar tikrojo vardo žinojimą), arba trumpiau, ,,vardo galios‘‘ supratimas. Senuoliai tikėjo, kad egzistuoja betarpiškas ryšys tarp žmogaus ir jo sakralaus (tikrojo) vardo, kad magiškas poveikis konkrečiam žmogui faktiškai gali būti atliktas per jo sakralinį vardą taip pat, kaip ir per jo plaukus ar nagus (genetinis kodas). Tarp senovės keltų egzistavo tikėjimas, kad sakralus vardas turi tiesioginį ryšį ne tik su tuo žmogumi, bet yra ir jo Sielos dalimi.

 Panašios sampratos apie sakralinį vardą buvo plačiai paplitusios Rytuose, taip pat ir Australijoje, Abisinijoje, Čilėje ir Šiaurės Amerikoje. Ištyrus egiptietiškus papirusus paaiškėjo, kad daugelis egiptiečių turėjo po du vardus –vieną ,,didelį‘‘ ir vieną ,,mažą‘‘ vardus, arba ,,gerą‘‘ vardą ir ,,tikrąjį‘‘ vardą; pirmasis buvo skirtas viešam ,,naudojimui‘‘, tuo tarpu kai ,,tikrasis‘‘ vardas buvo saugomas nuo visų paslaptyje. Puikiu galybės įgijimo per sakralinį vardą patvirtinimu yra legenda apie tai, kokiu būdu Izidė pasiekė ir sužinojo iš Ra jo tikrąjį vardą. Izidė, pavargusi nuo mirtingųjų pasaulio, panoro patekti į dievų pasaulį, ir kad tai įvykdytų, ji nusprendė bet kokiu būdu sužinoti visagalio Ra sakralinį vardą. Be paties Ra, jo tikrasis vardas nebuvo žinomas ne tik mirtingiesiems, bet net ir kitiems Dievams. Su šiuo vardu Ra seno, ir kaip su kitais garbaus amžiaus žmonėmis, jam dažnai iš burnos kampučio nusirisdavo seilė. Ir vieną kartą, kada Ra seilė nukrito ant žemės, Izidė įsigudrino sumaišyti ją su žeme ir iš to mišinio sukurti nuodingą gyvatę, kurią paskui numetė ant kelio, kuriuo šis Didis Dievas vaikščiodavo kiekvieną dieną. Netikėtai pasirodęs pasaulyje, apsuptame panteonu, jis labai nustebo, kada jam nelauktai įkirto gyvatė. Jis garsiai sušuko iš skausmo, atsiradusio po įkandimo, bet į palydos klausimus, kas jam nutiko, neatsakė. Nuodai greitai pasklido jo kūne ir sukėlė stiprią karštligę. Ra sušaukė visus Dievus vildamasis, kad jų gydantys žodžiai galės jam padėti. Su Dievais atvyko ir Izidė, kuri išklausinėjo jį apie tai, kas jam kelią nerimą. Jis jai papasakojo apie gyvatės įkandimą ir pridūrė, kad jis labai kenčia nuo nuodų poveikio. Jį išklausiusi, Izidė jam pasakė: ,,Dangiškasis Tėve, atskleisk man savo tikrąjį vardą, ir tu gyvensi‘‘. Ra bandė išsisukti nuo tiesaus atsakymo, pasakęs, kad rytą jis Chepera, pusiaudienyje –Ra, o vakare –Etemas, bet nuodai veikė labai greitai, ir jis nuo jų veikimo tiek nusilpo, kad jau pats nebegalėjo vaikščioti.

 Izidė primygtinai tebereikalavo, kad jis jai pasakytų savo sakralinį vardą, kad tik su tokia sąlyga ji galės išgelbėti jam gyvybę. Tada Ra užsidarė nuo kitų Dievų ir pasakė Izidei savo tikrąjį vardą. Kai tik Izidė gavo iš jo ko norėjo, ji nedelsdama sunaikino jo kūne nuodus, ir jis vėl tapo sveikas. Tada Ra pasakė: ,,Aš pats į Izidės rankas perdaviau savo sakralinio vardo žinojimą ir, tuo pačiu, leidau, kad mano paslaptingo vardo galia iš mano krūtinės pereitų jai‘‘. Visa tai rodo, kad ne tik dieviška jėga susijusi su sakralinių vardu, bet ir, tiesiogine šio žodžio prasme, ši galia, esanti kažkurioje krūtinės srityje, gali būti išimama ir pernešama su visomis antgamtinėmis galiomis į kito žmogaus krūtinę. Tai, ką padarė Izidė, privertė visus Egipto magus siekti to paties, nepaisant nieko. Todėl kad žmogus, sužinojęs tikrąjį Dievo vardą, įgyja ir jo dievišką galią, leidžiančią ir žudyti gyvuosius, ir prikelti mirusius, ir daryti daug kitų neįtikėtinų stebuklų‘‘ (prasminis vertimas).