Paliksim galimybe norintiems pasamprotauti apie amžinybę, o tarp kitko apsispręskim kas tokio yra tos – Svarogo Dienos ir Naktis?! Slavu-Ariju vedose gan dažnai yra minimi šitie žodžiai, ir atėjo metas išsiaiškinti  - kas stovi už šių sąvokų. Mūsų visatoje yra keletas tipų žvaigždynų (žvaigždžių spiečių) spirališkosios ir elipsinės galaktikos, žvaigždžių ūkas... Mūsų Saulė randasi vienoje iš esančiu spiralinės galaktikos rankovių, be to pačiame rankovės nuošalyje. Kiekviena spiralinė galaktika sukasi apie savo branduolį, skriedama mūsų visatos žvaigždžių keliais.

Mūsų visata sudaryta iš  septynių pirminių materijų. Taip vadinama, fizinė materija, kuria visi priprato matyti galaktikų, žvaigždžių, planetų pavidalų, atsirado susiliejant šioms pirminėms materijoms erdvės zonose kur atsirado būtinos šiam susiliejimui sąlygos (plačiau apie tai žiūrėti : N.Levašovas <<Paskutinis kreipimasis į žmogų “ Н. Левашов «Последнее обращение к человечеству»“>> skyriai 1,10-12 ir <<Nevienalytė visata „Неоднородная Вселенная“ >>  skyriai 2-3).

Ir kaip nustatė „mokslininkai“, fiziškai tanki materija sudaro tiktai 10% visatos materijos, o likusi masė (90%) yra taip vadinama <<dark matter>>(tamsi materija). Bet tiesa jie neaiškina kas ta <<dark matter >>, kuria neregistruoja nei vienas iš žinomu šiuolaikiniam mokslui prietaisų, bet atleiskim jiems šitą „maža nesklandumą“ ir imkimės reikalų. Laisvos pirminės materijos, kurios sudaro tuos 90% visatos materijos, nesustoja pildyti mūsų visatą ir jos yra visa laika judėjime, beveik neįtakodamos viena kitos. Ir jeigu fiziškai tankioje visatos materijoje jos yra tarpusavi proporcionaliai susiskirsčiusios, tai savo laisvame visatų platumu  judėjime nesudaro griežto proporcionalaus tarpusavio sntikio. Ir nors bet kuriame visatos taške ir yra visos 7 materijos, jų proporcionalus tarpusavio santykis kinta gan dideliame diapazone. Kitaip tariant laisvos pirminės materijos po visatą yra pasiskirsčiusios ne vienodai. Visata – nevienalytė ir nevienodai yra pasiskirsčiusios pirminės materijos. Ir to pasėkoje mūsų visatos skirtingose zonose laisvos pirminės materijos randasi nevienodai.

Svarbu yra tai kokia ar kokios pirminės materijos yra dominuojančios tam tikroje visatos erdvės zonoje. Kai buna   perteklius , visatos erdvės zonoje, vienokios ar kitokios laisvos pirminės materijos, tai gali ganėtinai įtakoti žvaigždes, planetos tektonini aktyvumą, ir įtakoti gyvų sutvėrimu evoliucini vystymą. Mūsų visata, kaip buvo anksčiau minėta, yra sudaryta iš 7 laisvu materijų, pažymėsim jas raidėmis: A,B,C,D,E,F, ir G, daug kas  priklauso nuo to kokia ar kokios iš šitų pirminiu materijų yra pertekliuje vienoje ar kitoje visatos erdvės zonoje, tame tarpe žmonių elgesys, vienokiu ar kitokiu emocijų pasireiškimas, bei savybės. Kiekviena pirminė materija turi konkrečias tik jai būdingas savybes ir ypatybes. Ir dėl to, kai erdvės  nevienalytiškumas keičiasi nuo vienos erdvės zonos prie kitos (keičiasi pačios erdvės savybės ir ypatybės), tai lemia , kad laisvos pirminės materijos į tai reaguoja nevienodai.

Ypatybių ir savybių pasikeitimas kokioje nors visatos erdvės zonoje priveda prie to, kad visatos pralaidumas vienokiai ar kitokiai pirminei materijai taip pat keičiasi ir gaunasi , kad įvyksta tos ar kitokios pirminės materijos užsilaikymas šitoje visatos erdvės zonoje. Laikui bėgant kaupiasi šitos pirminės materijos ir dėl to pakinta laisvu pirminiu materijų santykis šioje visatos erdvės zonoje. Tokiu atveju gaunasi perteklius vienos ar kitokios laisvos pirminės materijos konkrečioje visatos erdvės zonoje.

Viso šito rezultate, kiekvienoje Visatos nevienalytiškumo erdvėje kinta proporcingas santykis tarp pirminiu materijų. Tarp kitko kažkuri viena iš pirminiu materijų šioje nevienalytiškumo erdvėje dominuos tarp kitu pirminiu materijų. Ir šis dominavimas bus skirtingas įvairiu kitu laisvu pirminiu materijų atžvilgiu. Ir šito pasėkoje, kiekvienoje Visatos nevienalytiškumo erdvėje susidaro savotiškas- unikalus pirminiu materijų pasiskirstymas. Bet yra šiokia tokia ypatybė.

Mūsų erdvė-Visata, sudaryta iš septiniu pirminiu materijų, randasi tarp kitu dviejų erdvių-Visatų, sudarytu atitinkamai iš šešių ir aštuonių pirminiu materijų, kurios įtakodamos ir sudaro nevienalytiškumo erdves mūsų Visatos erdvėje. Todėl susidaro du tipai nevienalytiškumo mūsų erdvėje-Visatoje. Pirmas nevienalytiškumo erdvių tipas iššaukiamas įtakojant erdvei-Visatai sudarytai iš aštuonių pirminiu materijų, dėl ko joje dominuoja pirminė materija E. kitas nevienalytiškumo tipas iššaukiamas įtakojant erdvei-Visatai, kuria sudaro šešios pirminės materijos, dėl ko šioje nevienalytiškumo zonoje dominuoja pirminė materija G. Nevienalytiškumo zonos lemia ir kitas mūsų erdvės-Visatos  pirmines materijas ­­–­ A, B, C, D ir F ,ir tuo stipriau, kuo kiekviena iš jų savo ypatybėmis ir savybėmis yra artimesnė pirminiai materijai G arba pirminiai materijai E.

Šitas momentas – labai svarbus norint suprasti visa Svarogo Dienų ir Naktų esmę. Visas reikalas tame, kad dominavimas pirminės materijos G arba pirminės materijos E nevienalytiškumo zonoje ganėtinai labai  veikia kaip konkretaus žmogaus taip ir visos civilizacijos  evoliucini vystymąsi. Dominuojant pirminei materijai E, susidaro palankios sąlygos pilnam trečiam ir ketvirtam materialiam kūnui vystytis, ir tai pasireiškia per aukštas dvasines ir moralines savybes, sąžinę ir samonę. Erdvės nevienalytiškumo zonos su tokia kokybine struktūra vadinamos Svarogo Dienomis (pav. 1 ir pav. 2).

1 pav., Kai mūsų galaktika įeina į Visatos  erdvės zoną, kur dominuoja pirminė materija E, šita momentą mūsų protėviai vadindavo- Svarogo Dienos pradžia.

2 ir 3 pav., Svarogo naktis

Kai dominuoja pirminė materija G susidaro sąlygos vystytis iškreiptam antram ir nepilnam trečiam materialiam žmogaus kūnui, kas pasireiškia per padidėjusias žemas ir niekšingas žmogaus savybes. Ir dėl to nutinka evoliucinis iškrypimas, ypač pradiniais evoliucijos vystymosi etapais, kaip atskiro žmogaus, taip ir visos civilizacijos. Pavojus evoliucinio iškraipymo pirmose žmogaus vystymosi stadijose tame, kad neturėdama žmogaus siela ketvirto ir kitų kūnų, vyksta neproporcionalus trečio kūno vystymasis. O tai žmoguje pasireiškia padidėjusiu agresyvumu, žiaurumu, skupumu, pavydu, gobšumu. Būtent perteklinis prisotinimas trečio materialinio žmogaus kūno pirmine materija G ir parūpina atsiradimą ir vystymasi aukščiau minėtu neigiamu savybių, ir Tamsiosios Jėgos gauna galimybę daryti poveikį žmonėms, turinčius panašius asmenybės bruožus ir per juos turėti įtaka visoje Midgard-Žemėje. Tiktai žmonės perėję pradines evoliucijos vystymosi stadijas, dauguma iš jų turi imunitetą tokiam iškrypimui, kuris tiktai truputi pristabdo jų evoliucini vystymąsi, ir nesudaro galimybių juos įtakoti ir kontroliuoti Tamsiomis Jėgomis. Nevienalytiškumo erdvės zonos su tokia kokybine struktūra vadinamos Svarogo Naktimis(3 pav.,).

 Kad yra tokios nevienalytiškumo erdvės zonos, pavojingos evoliuciniam vystymuisi,  žino kaip ir Šviesios taip ir Tamsios Jėgos. Bet kokia civilizacija praeina pradine evoliucinio vystymosi stadiją, panašiai kaip „persirgta“ savotiška vaikiška vystymosi lyga. Šito išvengti neįmanoma,  taip kaip neįmanoma išvengti žmogaus embrioninio vystymosi. Ir būtent ši evoliucinio vystymosi kiekvienos civilizacijos momentą bando panaudoti Tamsiosios Jėgos, užgrobti ir kontroliuoti kaip civilizacijas taip ir  atskiras planetas-žemes ir jas apgyvendinančias civilizacijas. Todėl Tamsiųjų Jėgų taktika ir strategija yra paruošti jas dominančias planetas-žemes galimam užgrobimui. Kai  viena ar kita planeta-žemė, kuria susidomėjo Tamsiosios Jėgos, artinasi prie erdvės zonos su neigiamu evoliuciniu iškrypimu, tos Tamsiosios Jėgos pasinaudoja civilizacijos vaikišku amžiumi, arba sukuria civilizacijai šita vaikiška amžių iki tokio momento kai šita žemė priartėja prie Svarogo Nakties zonos. Neigiamas evoliucinis iškrypimas yra išorinis laukas, priverčiantis žmones , esančius pradinėse evoliucinio vystymosi stadijose, derintis pagal ši lauką, neleidžiant jiems harmoningai vystytis.

Analogiškai- galingas magnetas įmagnetina metalo gabaliukus, perduodamas jiems savo poliariškumą. Jeigu metalo gabaliukai jau yra įmagnetinti, tai jiems pakeisti įmagnetinimą reikalingas ganėtinai galingesnis  išorinis magnetinis laukas. Žmonės esantis pradinėse evoliucinio vystymosi stadijose analogiški neįmagnetintiems metalo gabaliukams, ir būtent dėl to Tamsiosios Jėgos šiuo momentų yra maksimaliai efektyvus.

Ypač lengvai pavyksta užgrobti planetas-žemes, kai tos planetos praeina zonas su neigiamu evoliuciniu iškrypimu. Esant tam jiems , iš principo, lieka tiktai pasirūpinti, kad toks  neprinokęs vaisius „nukristu“ į jų rankas. Bet tokia „sėkmė“, kai planeta-žemė praeina per zona su neigiamu evoliuciniu iškrypimu, ir šitos planetos-žemės  civilizacija randasi tik pradiniame evoliucijos etape, būna ganėtinai retai. Dėl to Tamsiosios Jėgos labai dažnai sudaro tam būtinas sąlygas. Jeigu jie nori užgrobti planeta-žemę, o joje yra civilizacija kuri jau yra praėjusi pradine evoliucinio vystymosi stadiją, tad Tamsiosios Parazitinės Jėgos pritaiko sekančia strategiją. Tokioje planetoje-žemėje daro planetinius kataklizmus, kurie sunaikina civilizacijos infrastruktūrą. Po tokio, likę gyvi noru-nenoru atsiduria akmens amžiuje. Ir kai tokia planeta-Žemė įeina į neigiama evoliucine erdvės zoną, Tamsiosios Jėgos lengvai užgrobia visos civilizacijos  kontrolę.

Kai kuriems gali kilti klausimas: <<Kam viso to reikia Tamsiosioms Jėgoms?!>> Visas reikalas tame, kad Tamsiosioms Jėgoms nereikalingos tuščios arba sunaikintos  planetos-Žemės. Šitiems kosminiams parazitams reikalingi vergai, kurie ruoštu jiems nuosavos planetos, gamtos išteklius, o po to planetos-Žemės paprastai sunaikinamos jau kartu su nereikalingais vergais. Po šito Tamsus Parazitai keliaudavo prie savo kitos planetos-aukos.

Apie visa tai žinojo ir Šviesiosios Jėgos. Jų strategija ir taktika buvo tame, kad neleisti Tamsiosioms Jėgoms sukelti planetines katastrofas, dėl kuriu planetų-Žemių civilizacijos būdavo „numetamos“ atgal į akmens amžių arba  neleisti „numesti“ civilizacijas į toki lygį, minimizuojant Tamsiųjų Jėgų aktyvumą ir to aktyvumo pasekmes. Mūsų Midgard-Žemėje Šviesios Jėgos taikė abu šiuos metodus. Tarhas Dadžbog (Тарх Даждьбог – dievo Perkūno sūnus, teikiantis gerovę, laimę ) savo jėga  prieš 111813  metų sunaikino mėnulį – Lelia (луна- Леля) kartu su Tamsiųjų Jėgų bazėmis. Bet katastrofos nepavyko išvengti, visgi mėnulio Lėlios skeveldros nugriuvo ant Midgard-Žemės, ir to pasėkoje paniro į Šiaurės okeno-jūros  dugną Daarija(Даария). Bet Midgard-Žemės civilizacija nebuvo numesta, gražinta iki akmens amžiaus, ir tada Tamsiosios Jėgos liko be nieko.