Nikolajus Levašovas

Paskutinė Svarogo Naktis

Paskutinė Svarogo Naktis... Deja, pastaruoju laiku tam tikromis jėgomis įkyriai platinama, net ir rusų tarpe, idėja apie tai, kad Slavų-Arijų vedos yra klastotė. Kaip ir Veleso Knyga. Ir pats nemaloniausias dalykas tai, kad padaryta Miroliubovo 1942 metais nuotrauka vienos iš lentelių (tais laikais kai nebuvo kompiuterių su jų nerealiais sugebėjimais , ir tokio lygio klastote padaryti -  buvo neįmanoma ) ir viskas kas susyją su Veleso Knyga „mokslu“ priimama neigiamai. Ir kas neįtikėtina – ne tik už Rusijos ribų, bet ir jos teritorijoje. Tiksliau, Rusijoje dauguma „mokslininkų“ puola Veleso Knygą ir tiesiogine ir perkeltine prasme , ir gan agresyviai. Užsienyje apie Veleso Knygą renkasi „droviai“ tylėti, tiksliau „droviai“ nutyli šio dokumento egzistavimą. Kame priežastis tokio, kaip sakant, pernelyg didelio „drovumo“?

Atsakymas į ši klausimą, kaip nepasirodys „keista“, labai paprastas. Veleso Knyga atvaizduoja daugiau nei  20000 metų slavų praeities! Paskutinis užrašas joje padarytas žiniuoniu X amžiaus viduryje-pabaigoje pagal šiuolaikine chronologija, artima 6496 (988 metai po kr.gim.) (С.М.З.Х. (от Сотворения Мира в Звёздном Храме). Apytiksliai šiuo metu Kijevo Rusija, netikėtai tapusia Slavų-Arijų Imperijos vakaru provincija (po riaušių ir vakarinių provincijų atskyrimo ), kuriai su neįtikėtinu žiaurumu prasideda religijos įbrukimas, įsiūlymas, kuri 20 amžiuje gaus pavadinimą – krikščioniška.

Beveik paskutinis užrašas Veleso Knygoje sutampa su laiku kai per prievartą buvo krikštyta Kijevo Rusia. Ten kur sugebėjo savo  rankomis pasiekti Vladimiro „Šventojo“ vilkatos – Kijevo Rusios krikštytojo  - visi suaugę žmonės ir net paaugliai, kurie atsisakė priimti svetima ir bjauria rusiškai sielai religiją, fiziškai buvo naikinami, o neprotingiems  ir  išgąsdintiems vaikams (vaikai iki 7-8 metų) šios religijos  šventikai jiems į galvas „įmušdavo“ svetimus jų sielai dvasinius ir fizinio vergo nuostatus, supratimus.

Išeina, kad patinka tai kai kuriems „mokslininkams“  isTORikams (ис(из)тор(ы)икам) ar ne , smalsus sutapymas , jei tai galima pavadinti sutapimu. Paskutinis užrašas Veleso Knygoje ir Kijevo Rusios krikštas įvyksta vienu ir tuo pačiu metu – dešimto amžiaus  vidurys , pabaiga pagal krikščioniu kalendorių. O pagal slavu-ariju vedų nuovokas, tai yra pradžia paskutinės pačios sunkiausios Svarogo Nakties, kuri apjuosė savo niūriu ir kraujuotu užtiesalu Midgard(mūsų planeta Žemė) Žemę septyniems gyvenimo ratams – tai yra 1008 metams, pradedant nuo Metų 6496 (988 po Kr. g.) iki Metų 7504 (1995-1996 m. po Kr. g.).

Daug kam gali kilti klausimas , kas yra tos Svarogo Dienos ir Naktis, ir su kuo jas valgo?! Bet prieš pradedant  aiškinti kas tai yra, norėčiau sustoti prie kai kuriu įdomiu momentu, su kuriais teko man susidurti asmeniškai, beieškant savo Sėkmės Paukštės praeities įvykiuose...

Kai, ganėtinai neseniai, į akis man pakliuvo informacija apie Veleso Knyga, su nustebimu sužinojau, kad Jurijus Petrovičius Miroliubovas (1892-1970), padaręs vienos lentelės populiaria nuotrauką 1942 metais Belgijoje ir perpiešęs likusias, gyveno ir dirbo San Franciske. Aš nuvykau į San Francisko rusiška muziejų, bet jame nebuvo J.P. Miroliubovo archyvų. Jo archyvas buvo prieinamas tik Huverio institute (Hoover Institution Archives), į kur aš ir nuvykau su draugu. Šios bibliotekos archyvuose visgi man pavyko surasti man reikiama medžiagą. Kol aš užsakinėjau J.P. Miroliubovo archyvo mikrofilmus, vienas amerikietis studentas paklausė manęs , ar aš tikrai tikiu informacija apie Veleso knigą?

Toks klausimas mane ir nustebino ir sujaudino. Padarytos 1942 metais realios lentelės  nuotraukos- neužtenka  kaip įrodymo, kad Veleso knyga tikra ir egzistuojanti, o tuo laiku kai šiuolaikinės „istorijos “ tikrumo įrodymų nebuvimas beveik nei vieno nejaudina. Visos „senovinės“ knygos, su kurių dėka „pastatyta“ šiuolaikinė „istorija“ – spausdintos 15 šimtmečio knygos. Esanti  „oficialios istorijos versija“ užtikrina, kad šios knygos yra „tikslios kopijos “ senoviniu manuskriptų , kurie beveik visi vienu metu sudegė kartu su senomis bibliotekomis visame pasaulyje, bet „laiku“ padarytos kopijos, visos iki vienos išliko tvarkingos ir nepažeistos. Tai va, toks akių dūmimas kažkodėl tai niekam abejonių nekelia, o 1942 metais padaryta nuotrauka kelia daug abejonių.

Dvigubu standartų egzistavimas – toli gražu , ne naujas fokusas, bet ta dauguma kuriuos šie dvigubi standartai apiplėšė dvasiškai ir kultūriškai ir jie nuolankiai tyli? Ypač tai liečia slavų ir mūsų – rusų. Mums taip ilgai „įmušinėjo“ į galvas  mintis apie tai, kad viskas kas rusiška yra primityvu, svetimšaliai mus „mokino“ kalbėti mūsų gimtąja kalba, o tam, kad tai „palengvinti, pagerinti“  iš rusų abėcėlės išmesdavo „nereikalingas“ raides, iškreipdavo žodžių tarimą ir tų žodžių rašymą, keitė realias žodžių esmes i jiems palankias esmes. Tai vardinti galima gan ilgai, bet pačia baisiausia yra tai , kad dauguma viso šito net nepastebi ir priima tai kaip savaime esančius dalykus. Bet ar taip yra ištiktųjų? Net ir liaudies pavadinime yra įžeidimas, noras pažeminti. Viskas visiems yra įprasta (įskaitant ir mane) ir normalu, kad net mes nepastebime tiesioginio įžeidimo. Nors tarkim paimti žodį – rusiški. Ir kažkas gali paklausti, kame yra įžeidimas pavadinti rusus rusiškais?(yra sunku perduoti mintį lietuviškai ar išversti pažodžiui iš rusų kalbos..)

Tad neskubėkime su išvadomis apie paranoją, o truputi susimastykime. Kaip tai padarė mano žmona Svetlana ir atkreipė mano dėmesį į žodį rusai(русские). Pirmiausia aš „neįvažiavau“, kur čia šuo pakastas, kol ji neištarė keliu žodžių... ir man viskas paaiškėjo. Apie kita tautą visada sakoma: žmogus – anglas, o jo kalba – anglų, ir analogiškai: vokietis – vokiečiu, kinietis – kiniečiu, lietuvis – lietuviu, ukrainietis – ukrainiečiu ir t.t. Į klausimą kas , atsakymas visada yra daiktavardis, o į klausimą apie kalbą, kuria kalba šis žmogus, visada atsakymas – būdvardis (bent išvertus pažodžiui iš rusu kalbos). Tai logiška: kalba kuria kalba žmogus , ištiktųjų priklauso jam, o ne atvirkščiai.

Tik mūsų, rusų, atžvilgiu daroma „išimtis“ . Į klausimą KAS, atsako – rusas, o jo kalba – rusu(На вопрос, кто человек, отвечают — русский, а его язык — тоже русский).Daiktavardį pakeitė būdvardžiu.Net kalbos lygyje, pasąmonės lygyje  mums į galvas bando „įmušti“ mintį , kad esame „priedu“ prie visu kitu, minti apie mūsų „menkavertiškumą“ ir niekšiškumą. Įbrukti mums mintį apie tai, kad viskas kas rusiška yra primityvu.

Ne viena tūkstanti metų vyksta karas, visuose frontuose, tame tarpe ir psichologiniame, kalbos ir genetiniame. Teisingi žodžiai žadina genetine atminti, klaidingi ar pakeisti – palieka šia atminti miegoti amžiams. Ir nesavavališkai kyla klausymas: kokiu tikslu ir kam to reikia?

Ir verta tiktai susimastyti šituo klausimu ir iškart ateina atsakymas. Mes – rusai, o ne rusiški (verčiant iš rusu kalbos pažodžiui). I klausimą kas – teisingai atsakyti rusas, o jo kalba- rusų . Ir viskas atsistoja į savo vietas.

Kai kas gali pasakyti  -  vienas ir tas pats. Ar verta dėl to čia aiškintis ?! Verta... ir yra tam kelios priežastys.

Pirma tam, kad atverti savo genetine atmintį. Siūlau bet kuriam turinčiam rusu genetiką ištarti žodį <<aš - rusas>>(я — рус) ir įsiklausyti  savęs. Galbūt ne iš pirmo karto, bet genetinis rusas pajus vidine vibraciją, o ištariant žodį aš – rusiškas (verčiant pažodžiui) jokios vibracijos neįvyksta , tik tuštuma. Kiekvienas žodis sudaro su kalbančiojo kūnu ir siela kokybini rezonansą. Vienas žodis gali pažadinti miegančia  genetinę atmintį , kitas net ir labai artimas tik turintis kitą paskirtį žodis gali palikti genetinę atminti toliau „miegoti“. Gaunasi, kad stovintys užkulisyje puikiausiai visa tai  suprantą ir pradėjo savo diversiją tautos išniekinimui ir iškraipymui.

Toliau, net iškreiptame istorijos variante, kuri mums į galvas „įmušinėjo“ nuo vaikystės, Kijevo rusią vadinosi Rusia, taip kaip ir Maskvos Rusia. Būtent taip  vadinosi žemės rusų – Rusia . O kokia tai Rusia tai klausimas jau kitas. Tiktai ateinant į valdžią Romanavu dinastijai, ir tai ne iš karto, Petro „Didžiojo“ laikais, pavadinimą Rusia pakeitė į neutralu Rusija. Bet kodėl vakarų europa ir esantis už jų, stengėsi taip pakeisti tautos ir valstybės pavadinimą?. Viskas pasirodo yra banalu. Beveik visos Europos valstybės (ir ne tiktai Europos) ganėtinai neseniai buvo Slavų- Arijų vediškos imperijos pakraščiu, kuria valdė rusų dinastijos.

5 amžiaus viduryje šiose provincijose įvyko revoliucijos, organizuotos Tamsiu Jėgų, ir į valdžią atėjo nauja aukštuomenė, kuriai  bet koks carinis tautos paminėjimas, primindavo apie jų (rusu) neteisėta valdžią. Jie net nenutokdavo kad yra marionetės rankose kurie yra už jų.  Būtent, kad Midgard – Žemės praeitis buvo Slavų-Arijų praeitimi, naujai aukštuomenei, o tiksliau tiems kurie yra už jų, reikėjo būtinai sunaikinti galingos  Vediškos Rusų imperijos praeities  įrodimus. Būtent todėl ir degė senovinės bibliotekos, būtent todėl  Romanovai, ypač psevdo  Petras „didysis“, naikino visus įrodimus didžiosios Vediškos Slavų-Arijų kultūros pėdsakus ir pirmiausia rusų....

Ir dar vienas momentas. Teko man girdėti „ekspertų“-lingvistų nuomonę apie Slavų-Arijų runų rašmenys. Pamate, kad slavu-ariju runos panašios į kiniečių ir egiptiečių  hieroglifus, šitie „ekspertai“ tučtuojau skelbia, kad Slavu-ariju runos yra  klastotė.

Tokios „išvados“, atrodo kažkaip keistai. Slavų-arijų runų panašumas nesako apie jų klastotę, taip pat teisinga būtu pasakyti apie tai, kad  kiniečių ir egiptiečių hieroglifai yra pakeistos, iškreiptos slavų-arijų runos. Bet „kažkodėl tai“ šis variantas yra nenagrinėjamas.

Ir šis tris tūkstančius metų vykstantis karas, kurio esmė- dinlinų genocidas, vyko trejais etapais. Ir kiekviena baltosios ir geltonosios konfrontacijos  gairė, buvo fiksuojama kinietiško rašto pakeitimu. Taip vadinamas, Yin raštas ateityje gavo savo grafini „tobulėjimą“ ir tapo „metalo rašmenimis“, kurie buvo naudojami Džou (1600-771m iki m. e.) dinastijos pradžioje. Džango epochoje raštas įgauna pavadinimą  dačžuan – didelių antspaudu raštas. O po Cin Šihuano apjungimo išskirstitu karalysčių į vieną vieningą imperiją, imperatorius įsakė savo pirmajam ministrui Li Sy pravesti rašto „standartizaciją“. Naujas rašto stilius įgavo pavadinimą sojačžuan – mažų antspaudu raštas. Ir kiekviena „modernizacija“ buvo lydima „senojo“ stiliaus knygų naikinimų ir visko perrašymu „naujuoju“ stiliumi. Ir tokie „globalus“ kultūriniai rašto pakeitimai „kažkodėl “ vyko kartu su dinlinų išnaikinimu  kiniečių kultūroje. Ir tai suteikia teisę manyti, kad iš pat pradžių dinlinų gentis formavo Senovės Kinijos valdančiąsias kastas, kaip tai buvo Dravidijoje (Senovės Indijoje) (Дравидия-Древняя Индия). Ir vyko karas tarp įvairių senovės Kinijos visuomenės kastų, kuri tarp kitko formavosi iš įvairių rasių atstovų – baltosios ir geltonosios. Geltonosios kastos gentys sukėlė maištą prieš turinčia valdžią baltą gentį. Visa tai ką išmokė baltieji geltonuosius, geltonieji viską apvertė prieš savo mokytojus, stengėsi ne tik fiziškai sunaikinti savo geradarius, bet ir sunaikinti prisiminimus apie juos. Visai smalsus „dėkingumo“ vaizdas, mano požiūriu(išsamiau apie šitus ir kitus įvykius bus išdėstyta knygoje „Россия в кривых зеркалах“).

Ganėtinai neseniai atsirado dar vienas nenuginčijamas  slavų-arijų runų pirmumo įrodymas. Šis įrodymas turi „akmenini “ pagrindą, tiesiogine ir perkeltine prasme. Kai 1999 metais liepa Baškirijos valstybinio universiteto profesorius A.N.Čuvyrovas(А.Н. Чувыров) netoli kaimo Čandar(Чандар) aptiko ypač išsivysčiusios civilizacijos(ypač aukščiau išsivysčiusios nei dabar esanti)  reljefinį  akmeninį žemėlapį, ant kurio aptiko užrašus, parašyti hieroglifo-skiemenine nežinoma kalba. Užrašų buvo daug ir iš pradžių manė, kad užrašai užrašyti senovės kiniečių kalba, bet... retu knygų peržiūrėjimas iš pekino imperatoriškosios bibliotekos ir A.N.Čuvyrovo susitikimas su kolegomis iš Hunanio universiteto galutinai palaidojo versiją apie „kinietiška prigimti“. Kiniečių mokslininkų ekspertizė galutinai parodė, kad porcelianas, esantis plytos sudėtyje, Niekada Kinijoje nebuvo naudojamas. Taip pat nesigavo iššifruoti užrašus ant akmenynės plytos(žiūrėti Stepano Krivošeevo straipsnį „Kūrėjo žemėlapis“ <<Степана Кривошеева «Карта создателя»>>).  Tai gal , pagal „didžiųjų“ ekspertų- lingvistų nuomonę, užrašas ant plytos yra parašytas slavų-arijų runomis, taip pat yra kinietiškais ir egiptietiškais raštais? Mokslinės minties skrydį sustabdyti negalime, bet kyla vienas subtilus  klausymas – į koki „avilį“ neša savo „nektarą“ šitie ekspertai-„bitės“? Atsakymas- akivaizdus visiems...