Legenda apie tai, kaip Izidė, kuri iš tikrųjų simbolizuoja tą pačią Kali-Mą –Juodąją Motiną, Dirbtinių Kalnų Šalyje iš Dievo Ra gavo galią ir žinias, labai akivaizdžiai leidžia suprasti tai, kaip vystėsi įvykiai iš Tamsos Jėgų pusės. Pabandysim išsiaiškinti, kur čia ,,pakastas šuo‘‘! Kaip matosi iš legendoje pateiktos ištraukos, Izidė (skaitykim kaip –Juodoji Motina) labai ilgai negalėjo gauti veiksmingo ,,ginklo‘‘, padedančio įgyti Dievo Ra valdžią ir galią tam, kad iš mirtingųjų Pasaulio patektų į Dievų Pasaulį (skaitykim kaip –Šviesos Jėgų). Ir tai jai nepavyko iki tol, kol į jos rankas nepateko... NUKRITUSI SEILĖ IŠ SENSTANČIO DIEVO RA BURNOS KAMPUČIO. Priminsiu, kad pagal Slavo – Arijų tradicijas dievo sąvoka buvo visiškai kitokia, nei vėlesniais laikais. Dievais vadino žmones, kurie vystydamiesi sugebėjo realizuoti savo galimybes labai aukštame evoliuciniame lygyje. Kad tai būtent taip ir yra, matome iš to, kad Dievas Ra seno, taip pat, kaip ir žmonės, kitaip sakant –jis pats buvo žmogus. Dievo Ra išskirtinumas nuo kitų žmonių buvo jo neįtikėtinos galimybės, kurios buvo jo išsivystymo lygio pasireiškimas. Ir būtent šios antgamtinės, iš evoliuciškai neišsivysčiusio žmogaus požiūrio taško, galimybės neleido Izidei ,,ramiai miegoti‘‘. Izidės ,,nemiga‘‘ tęsėsi iki tol, kol į jos rankas pateko Dievo Ra seilė. Kol į Izidės rankas pateko ...SEILĖ?! Kas vertingo gali būti tokiame ,,lobyje’’!? Tik iš pirmo žvilgsnio atrodo kad seilėse nėra nieko vertingo.

 O iš tikrųjų, seilėse yra genetinė informacija apie žmogų, kitaip sakant – viskas arba beveik viskas, kas susiję su galimybe jį įtakoti; ir ne tik iš magijos pusės, bet ir iš materialistinės. Kitais žodžiais, kol į Izidės rankas nepateko... Dievo Ra, BALTOSIOS RASĖS ŽMOGAUS, chromosomos, ji negalėjo pasiekti to, ko norėjo! Gaunasi, kad be genetinės informacijos Izidė negalėjo gauti jokio pranašumo Dievo Ra (skaitykim –Baltųjų rasės, Šviesos Jėgų) atžvilgiu. Tik gavusi į savo rankas genetinę medžiagą, Izidė ėmėsi įgyvendinti savo klastingą planą. Izidė (skaitykime –už jos stovinčios Tamsos Jėgos, Socialiniai parazitai) siekė pasaulinės valdžios, šiuo atveju, Midgard –Žemėje. Ji nukritusią Ra seilę sumaišė su žeme ir sukūrė nuodingą gyvatę... Kitais žodžiais. Izidė Dievo Ra (faraono) genetiką sumaišė su žemiška genetika. Prisiminkite, kaip Senajame Testamente aprašoma, kaip Viešpats Dievas sukūrė žmogų:

 8. Ir sukūrė Viešpats Dievas žmogų iš žemės dulkės, ir įkvėpė į jo veidą gyvybės kvėpavimą, ir tapo žmogus Siela gyva. 96

 Kaip rašoma Senajame Testamente, Viešpats Dievas sukūrė žmogų IŠ ŽEMĖS DULKĖS, t.y. iš žemės, ir įkvėpė į savo kūrinį gyvybę. Izidė sumaišė žemę, ant kurios nukrito Dievo Ra seilės, ir su šia seile sukūrė NUODINGĄ GYVATĘ. Tokio Izidės veiksmo tikslas yra siekis būti vietoje Dievo Ra. Šioje legendoje Dievas Ra yra kaip Šviesos Jėgų Midgard –Žemėje simbolis, tuo tarpu Izidė –Tamsos Jėgų simbolis. Izidė, panaudodama Dievo Ra genetiką, sukuria nuodingą gyvatę, kuri jį įkanda; ir prieš nuodus, kurie sukurti jo paties genetikos pagrindu, jis bejėgis.

 Izidės sukurti genetiniai nuodai (išrinktoji tauta) greitai plito Dievo Ra Kūne. Šiame kontekste Dievo Ra kūną reiktų suprasti kaip visas Midgard –Žemės žemes, kuriose klestėjo Šviesos Jėgų civilizacija, ten, kur žmonės visa savo Siela buvo atsigręžę į Ra –Šviesą. Tuo tarpu kai pati Izidė buvo Tamsos Jėgų simbolis, garbinęs negyvą, atsispindinčią Mėnulio šviesą. Kaip užmokestį už išgelbėtą gyvybę, Izidė iš Dievo Ra reikalauja pasakyti jo tikrąjį, sakralinį vardą. Gavusi šias žinias, ji ,,išgydo‘‘ jį nuo jos sukurtų iš jo paties genų nuodų, ir už savo ,,pagalbą‘‘ pasiima visą Dievo Ra galią ir valdžią; po ko jis, pagal legendą, arba virsta paprastu žmogumi, netekęs savo galių ir galimybių, arba Izidė per jo tikrąjį vardą gavo iš jo tokią pat galią ir galimybes, PLIUS –visišką paties Dievo Ra (faraono) kontroliavimą.

 Priminsiu, kad nereikėtų pamiršti to fakto, jog Senovės Egipto Dievas Ra, nors ir buvo aukšto iniciavimo į žinias žmogumi, jis nebuvo tikruoju Dievu Ra –aukščiausiuoju Šviesos Jėgų Hierarchu, apie kurį kalbama Slavo –Arijų Vedose. Iš tiesų, šioje legendoje aprašomas tipiškas Tamsos Jėgų –Socialinių Parazitų veikimo variantas. Dėl savo PARAZITIZMO, Tamsos Jėgų atstovai NEPAJĖGŪS EVOLIUCIONUOTI PATYS. Vis tik, jų veikimo strategija ir taktika paprasta ir efektyvi. Tamsos Jėgos kruopščiai išstudijuoja Šviesos Jėgų Hierarchus ir suranda jų silpnąsias vietas, arba jų evoliuciniame vystymesi randa ,,baltas dėmes‘‘, ir per šias ,,spragas‘‘ kontroliuoja Šviesos Jėgų Hierarchus ir jų galias bei galimybes. Panašiais atvejais Tamsos Jėgos tampa ,,lėlininkais‘‘. Legendoje apie Izidę ji, turėdama savo dispozicijoje jai pavaldžią Šviesos Jėgų genetiką, šią genetiką panaudoja kaip savo buferį. Tamsos Jėgos įgijo kokybiškai naujo lygmens galimybes. Gali būti, kad Tamsos Jėgos pirmą kartą per visą savo egzistavimo laiką, kad ir nevisiškai, netiesiogiai, per Šviesos Jėgų genetikos elementus, gavo TIESIOGINĮ Šviesos Jėgų evoliucinių galimybių KONTROLIAVIMĄ, ko dar niekada nėra buvę anksčiau. Daugelis, perskaitę kažką panašaus, skubės pareikšti tai, kad pateikta tokių įvykių interpretacija neatitinka tikrovės. Tik klausimas tame, kokios tikrovės? Tokios ,,tikrovės‘‘, kuri taip ilgai ir absoliučiai ,,savo noru,, brukama ,,kažkodėl‘‘ daugiausiai baltosios rasės žmonėms; ar tos tikrovės, apie kurią, vėlgi, ,,kažkodėl‘‘ stengiamasi nutylėti, naikinant bet kokius šios tikrovės pėdsakus? Tai štai, užuot ,,kilniai‘‘ piktinantis nežinant arba ypač ,,neišmanant‘‘, rekomenduoju pirma susipažinti su sekančią informacija iš Senovės Egipto legendos: .

 ,,Rhea (the sky-goddess) was the wife of Helios (Ra). She was, however,

 beloved by Cronos, who’s affection she returned. When Ra discovered his wife’s

 infidelity he was wrathful indeed, and pronounced a curse upon her, saying that her

 child should not be born in any month or in any year. Now the curse of Ra the mighty

 could not be turned aside, for (because) Ra was the chief of all the gods. In her

 distress Nut called upon the god Thoth (the Greek Hermes), who also loved her.

 Thoth knew that the curse of Ra must be fulfilled, yet by very cunning stratagem he

 found a way out of the difficulty. He went to Silene, the moon-goddess, whose light

 rivaled that of the sun herself, and challenged her to a game of tables. The stakes

 on both sides were light, but Silene staked some of her light, the seventieth part of

 each of her illuminations, and lost. Thus it came about that her light wanes and

 dwindles at certain periods, so that she is no longer the rival of the sun. From the

 light, which he had won from the moon-goddess Thoth made five days which he

 added to the year (at that time consisting of three hundred and sixty days) in such

 wise that they belonged neither to the preceding nor to the following year, nor to any

 month. On these five days Nut was delivered of her five children. Osiris was born

 on the first day, Horus on the second, Set on the third, Isis on the fourth and

 Nephthys on the fifth. (another versions give a children of Nut as: Osiris, Isis, Set,

 Nephthys and Anubis)’’.97

 ,,Rchėja (Gėja-Egipto dangiškoji deivė) buvo Helijaus (Ra) žmona. Ją buvo įsimylėjęs Dievas Chronas, į kurio jausmus jį atsakė tuo pačiu jausmu. Kada Ra atskleidė savo žmonos neištikimybę, jis įtūžęs ją prakeikė, sakydamas, kad ji negalės pagimdyti kūdikio jokiame metų mėnesyje ir jokiais metais (kitais žodžiais –niekada). Po to, kai Ra prakeikė, niekas nepajėgė nuimti prakeikimo dėl to, kad Ra, būdamas aukščiausia dievybe, buvo ir pats galingiausias. Rchėja susikrimtusi kreipėsi pagalbos į Dievą Totą ( graikų Dievas Hermis), kuris taip pat ją mylėjo. Totas žinojo, kad Ra prakeiksmas turi išsipildyti, bet jis sugalvojo gudrybę, kurios pagalba prakeiksmą galima buvo apeiti. Jis nuvyko pas Seleną, Mėnulio Deivę, kurios šviesa konkuravo su pačios Saulės šviesa ir pasiūlė jai su juo sužaisti.

 Lošimo statymas iš abiejų pusių buvo šviesa, bet Selena, pastačiusi septintadalį savo pasirodymų šviesos, pralaimėjo. Tai nulėmė, kad jos šviesos stiprumas pradėjo periodiškai svyruoti, palaipsniui mažėdamas ir silpnėdamas; ji jau nebegalėjo konkuruoti su Saule. Iš šviesos, išloštos pas Mėnulio Deivę, Totas sukūrė penkias dienas, kurias jis pridėjo prie metų dienų skaičiaus (metai tada turėjo tris šimtus šešiasdešimt dienų), ir taip sumaniai, kad šios penkios dienos nepriklausė nei praeinantiems, nei ateinantiems metams, ir jokiam metų mėnesiui. Ir šiose penkiose dienose Rchėja pagimdė penkis vaikus. Oziris gimė pirmoje dienoje, Choris –antroje, Setas –trečioje, Izidė gimė ketvirtoje dienoje ir Hemfis –penktoje. (Pagal kitą versiją Rchėjos vaikai buvo –Oziris, Izidė, Setas, Hemfis ir Anubis)‘‘ (prasminis vertimas).

 Pirmiausia, prieš pereinant prie teksto tolesnio analizavimo, reikėtų pateikti nedidelę ištrauką iš šio teksto, kad supratimo ,,paveikslas‘‘ taptų visiškai aiškus:

 ,,Everything which the texts of all periods record concerning Osiris goes to show

 that he was an indigenous god of North-east Africa, and that his home and origin

 were possibly Libyan. In any case, we may take it that Oziris was genuinely African

 in origin and that he was indigenous to the soil of the Dark Continent’’.98

 ,,Visuose visų periodų tekstuose apie Ozirį yra kalbama, kad jis, be jokios abejonės, buvo vietinis šiaurės-rytų Afrikos Dievas, ir kad jo kulto atsiradimo vieta, galbūt, yra Libijoje. Bet kuriuo atveju, galima su visišku įsitikinimu tvirtinti, kad Ozirio kultas buvo grynai afrikietiškos kilmės ir buvo laikomas savu Juodojo Kontinento žemėse‘‘ (prasminis vertimas).

 Iš legendos apie Ozirio ir jo brolių bei seserų gimimą aiškiai matyti, kad jie atsirado prieš Ra valią, tiksliau, nepaisant jo valios ir kaip jo paties (Ra) atsvara. Ir vėlgi iš šios legendos aišku, kad Ozirio ir tos pačios Izidės gimimas yra tiesiogiai susiję su mėnulio kultu. Saulės kultas ir Mėnulio kultas visada priešingi vienas kito atžvilgiu. Saulės-Ra kultas atspindėjo Šviesių Kosminių Jėgų poziciją, tuo tarpu kai Mėnulio kultas, tradiciškai, –Tamsos Jėgų (socialinių parazitų) poziciją. Dar norėtųsi atkreipti dėmesį į vieną įdomų faktą. Iki legendoje aprašomų įvykių žemiški metai turėjo tris šimtus šešiasdešimt dienų, ir Deivei Rchėjai nebuvo galimybės pagimdyti vaikų, kurie galėtų tapti Dievo Ra kracho priežastimi. Sukurtose iš mėnulio šviesos, išloštos dievo Toto iš Deivės Selenos, penkiose dienose Deivei Rchėjai gimė penki vaikai... tai legenda. O dabar pažvelkim į šią legendą kiek kitokiu kampu, sakykime, kad legendoje gali būti paslėpta reali informacija, atspindinti realius praeities įvykius. Metai Midgard –Žemėje turėjo tris šimtus šešiasdešimt dienų, kol iš mėnulio šviesos nesukūrė penkias papildomas dienas. Atrodytų, kokie realūs įvykiai gali stovėti už šių žodžių!? Tik nereikia skubėti daryti išvadų, o vertėtų kiek pamąstyti...

 Midgard –Žemėje metai dar prieš 13 016 metų (nuo 2007m.) iš tikrųjų turėjo tris šimtus šešiasdešimt dienų. Dėl planetinės katastrofos, kuri įvyko prieš 13 016 metų, buvo sunaikintas Mėnulis Fata, ir jo skeveldros nukrito į Midgard –Žemę, sukeldamos planetos ašies pasvirimo kampo pasikeitimą 23,50 laipsniais. Tai gerai žinomas faktas. Bet nukritusios Mėnulio Fatos skeveldros ne tik pakeitė planetos ašies pasvirimo kampą, bet pakeitė ir pačios Midgard –Žemės sukimosi greitį. Reikalas tame, kad Mėnulio Fatos orbita buvo tarp Mėnulio Lėlios ir Mėnesio orbitų. Po to, kai Dievas Daždbogas prieš 111 814 metų sunaikino Mėnulį Lėlią, Mėnulis Fata buvo arčiausiai Midgard –Žemės esantis Mėnulis, su 13 dienų apsisukimo aplink planetą periodu. Todėl jis, būdamas arčiausiai, gana stipriai savo trauka veikė Midgard –Žemę.

 Po Mėnulio Fatos sunaikinimo jo trauka nustojo veikusi Midgard –Žemę. To rezultate Midgard –Žemė aplink savo ašį pradėjo suktis kiek greičiau, ir nuo tol dienų skaičių metuose sudaro trys šimtai šešiasdešimt penkios dienos! Midgard –Žemės apsisukimo greičio padidėjimas susijęs su tuo, kad po Mėnulio Fatos skeveldrų kritimo jis savo trauka nebelėtino mūsų planetos sukimosi greičio. Vienaip ar kitaip, Midgard –Žemė dėl Mėnulio Fatos netekimo iš tikrųjų gavo penkias papildomas dienas metuose. Ir būtent po šios katastrofos Midgard –Žemėje atsirado palankios sąlygos Tamsos Jėgų įsibrovimui. Ir būtent po šios katastrofos tarp rasių įvyko genetinis susimaišymas, kurio rezultate Tamsos Jėgoms Midgard –Žemėje atsirado tarpininkai jų planams, įrankis, kuriam Šviesos Jėgos negalėjo efektyviai pasipriešinti. Analogiška tam, kaip kad organizmas negali efektyviai kovoti su vėžinėmis ląstelėmis, kadangi jos turi tokią pat genetiką. Organizmo vėžinės ląstelės tampa parazitais, kurios galiausiai nužudo visą organizmą. Taip ir Tamsos Jėgų tarpininkai tampa Midgard –Žemės socialinio organizmo ,,vėžinėmis ląstelėmis‘‘, socialiniais parazitais, kurių veikla, jei jų nesustabdysi, neišvengiamai prives prie Midgard -Žemės civilizacijos, ir visiškai įmanoma –pačios planetos žūties. Pagal Senovės Egipto legendas, tokiais griovėjais tapo vaikai, gimę Deivei Rchėjai (Gėjai) būtent per tas papildomas penkias metų dienas. Kitais žodžiais, taip Dievui Ra nepageidaujami Deivės Rchėjos vaikai atsirado tada, kai po planetinės katastrofos Midgard –Žemė neteko Mėnulio Fatos ir metų trukmė pasidarė trys šimtai šešiasdešimt penkios dienos. Reikėtų priminti, kad, pagal legendas, Deivė Rchėja (Gėja) buvo Žemės Deivė. Ar ne tiesa, viskas labai glaudžiai susiję. Legendose atsispindi realūs Midgard –Žemės praeities įvykiai, kurie tik apgaubti mitų. Įdomu ir tai, kad iki katastrofos pagal Slavo –Arijų kalendorių metuose buvo trys šimtai šešiasdešimt dienų, kurios buvo padalintos į DEVYNIS MĖNESIUS, kur kiekvienas mėnuo turėjo po KETURIASDEŠIMT DIENŲ. Po Mėnulio Fatos kritimo dėl priežasčių, kurios buvo nurodytos anksčiau, prisidėjo PENKIOS DIENOS metuose. To pasėkoje prireikė keisti kalendorių. Prireikė pridėti po vieną dieną prie penkių mėnesių iš devynių, kad būtų galima sudaryti naują, realybę atitinkantį kalendorių 99.

 O dabar grįšime prie praeities įvykių ir legendų analizavimo... Apie Kali-Ma (Juodosios Motinos) kulto šalininkų Mėnulio garbinimo priežastis jau buvo minėta anksčiau. Ypač įdomus momentas iš pateikto teksto yra faktas, kad Ozirio, Izidės, Chorio, Seto ir Hemfio motina buvo Deivė Rchėja, kuri buvo Dievo Ra žmona. Pagal tai išeina, kad ji buvo iš Senovės Egiptą sukūrusios baltosios rasės valdančiojo elito. Jos elgesys, iššaukęs Dievo Ra rūstybę ir jos prakeikimą, pasmerkusį ją nevaisingumui, kalba apie tai, kad ji tapo deklasuota. Ra suprato, kad jis nepajėgs pakeisti jos prigimties ir, kad neleistų įvykti kažkam neatitaisomo, uždėjo nevaisingumo prakeiksmą. Bet, deja, tai nieko nepakeitė. Kaip matosi iš Izidės veiksmų, kuri savo klastingumo dėka privertė Dievą Ra jai pasakyti jo tikrąjį vardą, su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis, Izidė aukščiausiajai kastai nepriklausė, nežiūrint to, kad jos motina Rchėja buvo iš baltųjų Dievų kastos. O tai reiškia, kad vienintele priežastimi, dėl kurios jos nepripažino senovės Egipto baltųjų elitas, yra tai, kad ji buvo negroidų rasės, t.y., jos tėvas (tėvai), kaip ir Ozirio, ir kitų Rchėjos vaikų, buvo žmogus (žmonės) iš užkariautų juodosios rasės genčių. Pagal genetinius įstatymus tokiais atvejais baltoji moteris visada gimdo juodaodžius vaikus, nors jie ir turės recesyvinius baltosios rasės požymius. Ir būtent juodosios rasės genai neleido Izidei patekti į Dievų pasaulį iš taip jos neapkenčiamo mirtingųjų pasaulio. Ji buvo ,,maišyto kraujo‘‘, ir labai jau jai norėjosi įgyti dieviškų galimybių, juk jas turėjo jos pačios motina!!!

 Matyt ne veltui Ra uždėjo savo žmonai nevaisingumo prakeiksmą - juk būtent jos duktė Izidė padarė tai, ko niekam iki tol dar nebuvo pavykę –sužinoti tikrąjį Ra vardą, ir jį gavus įgyti Šviesos Jėgų žinias ir galimybes, kurių dėka Šviesos Jėgos pasiekdavo pergales prieš Tamsos Jėgas. Kitaip sakant, Senovės Egipto legenda visiškai patvirtina informaciją ir iš Senojo Testamento, ir iš Slavo –Arijų Vedų. Būtent Dirbtinų Kalnų Šalyje (Senovės Egipte) Tamsos Jėgos gauna į savo ,,rankas‘‘ veiksmingą ginklą prieš Šviesos Jėgas, ypatingą genetinį ginklą – išrinktąją tautą, žydus, – kurią, apginklavę dar ir ypač rafinuota religija, jie paleido į baltosios rasės civilizaciją. Būtent savo ,,tarpinės‘‘ būklės suvokimas darė Tamsos Jėgų išrinktąją tautą jų rankose puikiu ginklu. Suvokimas to, kad, dėl objektyvių priežasčių, jie niekada negalės tapti tikrais Kūrėjais, užplūsdavo ir tebeužplūsta žydus neapykantos banga visai baltajai rasei, o ypač Rusams... na o kol kas ginklas tik sukurtas, ,,nuodai‘‘ tik pradėjo sklisti Dievo Ra kūne – baltųjų rasės civilizacijos pasaulyje...

Ištrauka iš N. Levašovo knygos "Россия в кривых зеркалах".